Algirdas Vaisiūnas
Algirdas Vaisiūnas (rus. Олег Петрович Вайсюнас; 1929 m. vasario 16 d. Utenoje – apie 2013 m. liepos 3 d. Barnaule)[1] – Lietuvos tremtinys, Sibiro medžiotojas.
Biografija redaguoti
1941 m. birželio 14 d. su motina ištremtas į Altajaus krašto Troicko rajono Južakovo miškininkystės ūkį. Lankė vietinę rusišką mokyklą, 1944–1945 m. su grupele lietuvių mokinių (V. Dambravaite, D. Ramzaite ir A. Mikutavičiumi) leido rankraštinį literatūrinį žurnaliuką „Tėvynės ilgesys“. Nors leidinio tematika buvo neutrali, A. Vaisiūnas buvo teisiamas „už antisovietinę agitaciją tarp tremtinių“.[2][3]
Norėdamas užsidirbti maistui, mažametis Algirdas laukuose spąstais gaudė starus (lot. Spermophilus), o nuo 13 metų tapo medžiotoju profesionalu: šaudė šermuonėlius, voveres.[4] (Siekiant nesugadinti šių žverelių kailio, reikėdavo pataikyti į akį.)
Lapes medžiodavo aptvėręs jų gyvenamą teritoriją siūlu ir palikdamas išbėgimą iš jos. Šio savotiško ilgo ir siauro „koridoriaus“ gale žvėrių laukdavo medžiotojas. Lapes viliodavo ir imituodamas pelių cypimą, jį išgaudavo iš žąsies plunksnos padaryta švilpyne. Apie 1970 m. krašte padidėjus plėšriųjų vilkų populiacijai, A. Vaisiūnas buvo priimtas į jų naikinimo brigadą. Šiuos žvėris gaudydavo spąstais, kuriuos medžiotojai statydavo apsimovę drobinėmis pirštinėmis – kad tik vilkai neužuostų žmogaus kvapo. Norint įvykdyti medžiotinų žvėrių planą, A. Vaisiūnui Sibiro taigoje tekdavo gyventi nuolat.
Tekdavo lydėti į medžioklę ir Maskvoje reziduojančius užsieniečius diplomatus, jie į Sibirą atvykdavo pavilioti pirmapradės laukinės gamtos. 1965 m. Algirdui Vaisiūnui pavyko įsigyti tarybinį medžioklinį šautuvą MC–5–27. Jis, preciziškai pagamintas garsioje Tulos ginklų gamykloje, buvo skirtas dovanoti kažkuriam iš užsienio valstybių vadovų. Su šiuo šautuvu A. Vaisiūnas nesiskyrė kelis dešimtmečius. Medžiodavo jis ir meškas, elnius bei briedžius. Medžioklės trofėjai pelnė prizus Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje, buvo eksponuojami Austrijoje. 1971 m. už Budapešto tarptautinėje parodoje demonstruotus briedžio ragus medžiotojas buvo apdovanotas aukso medaliu.
Prieš išeidamas į užtarnautą poilsį, keturiasdešimt metų dirbo Altajaus krašto Miškų ūkio valdyboje, buvo daugelio techninių išradimų autorius.[5] Už gerą darbą apdovanuotas medaliu. Laisvalaikiu iš medžio droždavo miško gyventojų figūras ir darydavo jų iškamšas, šiuos savo darbus demonstravo parodose Barnaule.[6] Pastarajame mieste Algirdas Vaisiūnas paskutinius gyvenimo metus praleido pas sūnų verslininką Algirdą, bendrovės „Nida“ savininką. Jau būdamas garbingo amžiaus aktyviai prisidėjo prie 1991 m. įkurtos Altajaus krašto Lietuvių kultūros draugijos veiklos.[7]
Įvertinimas redaguoti
- Altajaus krašto žemių įsisavinimo 50–ties metų jubiliejaus medalis (2004 m.)[8]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ АКОО „Общество Литовской культуры“
- ↑ Tremties literatūra, psl. 7[neveikianti nuoroda]
- ↑ Информация об открытии новой музейной экспозиции „Антология вещдока“[neveikianti nuoroda]
- ↑ Стас Сидоркин. Литовцы на Алтае: путь длиною в 70 лет[neveikianti nuoroda]
- ↑ Виталий Двoрянкин. Хитрee лисицы[neveikianti nuoroda]
- ↑ Стас Сидоркин. Литовцы на Алтае: путь длиною в 70 лет[neveikianti nuoroda]
- ↑ Altajaus krašto Lietuvių kultūros draugija
- ↑ Постановление Администрации Алтайского края от 21 декабря 2004 г. N 675 „О награждении юбилейной медалью Алтайского края „В ознаменование пятидесятой годовщины начала освоения целинных и залежных земель на Алтае““[neveikianti nuoroda]