Alfredas Dėblinas
vok. Alfred Döblin
Dėblino portretas ant pašto ženklo
Gimė 1878 m. rugpjūčio 10 d.
Ščecine
Mirė 1957 m. birželio 26 d. (78 metai)
Tėvas Maksas Dėblinas
Motina Sofija
Veikla vokiečių rašytojas ir gydytojas.
Vikiteka Alfred Döblin
Parašas

Alfredas Dėblinas (vok. Alfred Döblin, g. 1878 rugpjūčio 10, Ščecine – m. 1957 birželio 26 d.) – vokiečių rašytojas ir gydytojas. Tėvas, Maksas Dėblinas, buvo žydas kalvis, motina – Sofija. Alfredas buvo vienas iš 5 vaikų. Mirė stipriai pašlijus sveikatai, o netrukus nusižudė ir jo žmona.

Gyvenimas ir kūryba redaguoti

Kai A. Dėblinui suėjo 10 metų, tėvas paliko šeimą ir motina su vaikas persikėlė į Berlyną. Dėl to nutrūko Alfredo Dėblino mokslai, jis juos užbaigia tik 1900 metų rugsėjį, ir po mėnesio pradeda studijuoti mediciną ir filosofiją Berlyno universitete. Studijas užbaigė Freiburge 1905 m. Po to kelerius metus čia dirbo psichiatru, o nuo 1911 iki 1933 metų Berlyne – gydytoju. Berlyne susipažino su jauna medicinos studente žydaite Erna Reis (18881957), su kuria 1912 m. susituokia ir susilaukia 4 sūnų. Tuo pat metu greta gydytojo darbo pradeda intensyviai rašyti pirmąjį romaną „Trys Vang Lūno šuoliai“, kuris išleidžiamas „S. Fischer Verlang“ leidykloje 1915 m.

Pasivadinęs Linkės Pooto slapyvardžiu, trečiojo dešimtmečio pradžioje parašo keletą politinių glosų ir esė. Rašytojas užmezga kontaktus su Berlyno ekspresionistais, kartu su Hervartu Valdenu įkuria literatūrinį susivienijimą „Der Sturm“ (vok. audra). Viename Berlyno darbininkų kvartale pradeda ligonių kasos gydytojo veiklą, susiduria su žmonių skurdu, socialine neteisybe. Parašęs dar keturis romanus, jis sukuria vienintelį skaitytojų simpatijų susilaukusį romaną „Berlynas, Aleksandro aikštė“.

Persekiojamas nacių, A. Dėblinas 1933 m. per Ciurichą pabėga į Paryžių ir 1936 m. gauna Prancūzijos pilietybę. 1940 su žmona ir jauniausiu sūnumi emigruoja į JAV. Pasibaigus darbo sutarčiai su kino kompanija MGM, vieninteliu jo pajamų šaltiniu tampa socialinės išmokos ir aukos. Šiuo izoliacijos periodu jis priima katalikybę, tuo nustebindamas kolegas rašytojus.

1945 m. rugpjūtį Dėblinai gauna leidimą grįžti į Prancūziją. 1946 m. jis atvažiuoja į Vokietiją, tačiau jo kūrybos niekas nepastebi, todėl 1953 m. grįžta atgal į Paryžių. Beje, 1929 metais Vokietijoje pasigirdo balsų, siūlančių A. Dėbliną Nobelio premijai, tačiau ji buvo paskirta „amžinam“ jo konkurentui Tomui Manui.

Bibliografija redaguoti

Nuorodos redaguoti