Alessandro Salvio
| Alessandro Salvio | |
| Pilnas vardas | Alessandro Salvio |
|---|---|
| Šalis |  Italija |
| Gimė | 1575 m. Bagnoli Irpino, Avelino provincija, Italija |
| Mirė | 1640 m. (~65 metai) Bagnoli Irpino, Avelino provincija, Italija |
| Titulas | Stipriausias XVII a. pradžios Italijos žaidėjas |
Alesandras Salvijo (it. Alessandro Salvio; g. apie 1575 m. Bagnoli Irpino[1], Avelino provincija – apie 1640 m. Bagnoli Irpino, Avelino provincija, Italija) – italų šachmatininkas ir teoretikas, rašytojas, teisės mokslų daktaras. Apie 1600 m., po pergalės prieš Paulą Boi (1598 m.) buvo laikomas stipriausiu to meto šachmatininku Italijoje.[2] Parašė knygų apie šachmatus.
Gyvenimas ir šachmatai redaguoti
Jis buvo kilęs iš turtingos šeimos ir tai leido jam leido įgyti gerą išsilavinimą. Pradinių literatūros ir filosofijos studijų sėmėsi Bagnolio Dominikonų vienuolyne. Vėliau, kartu su broliu Antonijumi, išvyko į Neapolį studijuoti teisės, kur įgijo teisės daktaro diplomą. Jis vedė Julia Palatuccio. Po studijų apsigyveno Neapolyje, nors ryšių su gimtuoju Bagnoliu nenutraukė.[3]
Šachmatų žaidimo paslapčių mokėsi pas Mikelę di Maurą (Michele di Mauro) ir Ščipijoną Dženoiną (Scipione Genoino).
Dažnai lankydavosi Neapolio Konstancos Karafo (Constanzo Carafa) šachmatų klube, kur keletą kartų demonstravo savo gebėjimą žaisti, nežiūrint į lentą. Žinia apie tai pasklido plačiai ir jis buvo kviečiamas pademonstruoti tai tuometiniam Neapolio elitui: vicekaraliui Juan Alonso Pimentel de Herrera, grafui Benaventei (Benavente), markizui Korletui (Corleto), grafui Kastrui (Francisco de Castro), Grafui Lemui (Lemos) ir net Romos popiežiui.[4]
A. Salvio 1598 m. nugalėjo Paulą Boi (Paolo Boi), o 1606 m. – Džeronimą Kasčio (Geronimo Cascio).[5]
Be to, jis populiarino šachmatų žaidimą ne tik rašydamas šachmatų vadovėlius ir knygas. 1634 m. Neapolyje jis įkūrė šachmatų akademiją.[6][7]
Palikimas redaguoti
Knygos redaguoti
1604 m. Neapolyje išleido šachmatų vadovėlį: „Traktatas apie šachmatų žaidimo meno pasiekimus“ (it. Trattato dell inventione et arte liberale del gioco di scacchi), taip pat šachmatų tematika eiliuotą kūrinį „Skakaida“ (1612 m.) bei istorinę apybraižą apie Džiovanį Leonardą da Kutri (Giovanni Leonardo da Cutri) ir Paolą Boi (Paolo Boi) bei kitus šachmatininkus: „Il Putino, arba klajojantis riteris“, kuri buvo atspausdinta 2-ame papildytame traktato leidime (1634 m.). Pirmojoje knygos dalyje pateikiama šachmatų istorija ir žinomų žaidėjų pasisakymų. Antrojoje dalyje pateikta nemaža partijų ir baigmių.
Partijų pradžios redaguoti
A. Salvio savo knygose pateikė to meto populiarių partijų pradžių: Karaliaus gambito ir Itališkosios partijos galimų variantų. Nors XIX a. pabaigoje paaiškėjo, kad dalį jų jis buvo paėmęs iš Dž. Polerio knygos. A. Salvio detaliai analizavo vieną Karaliaus gambito variantą, kuris vėliau buvo pavadintas jo vardu.[8] Taip pat jo knygoje pirmą kartą pateikiama Atmestojo valdovės gambito[9] bei Slaviškosios gynybos partijų.[10] Jo vardu pavadinta visa eilė partijų pradžių variantų:
Salvio gambitas (C37) 1. e4 e5 2. f4 exf4 3. Žf3 g5 4. Rc4 g4 5. Že5
Kizerickio, Salvio (Rozentalio) gynyba (C39)
1. e4 e5 2. f4 exf4 3. Žf3 g5 4. h4 g4 5. Že5 Ve7
Atmestas valdovės gambitas: Austriškoji Ataka, Salvio kontrgambitas (D06)
1.d4 d5 2.c4 c5 3.dxc d4
Baigmės redaguoti
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Baltieji laimi: 1. Bd1+ Ke7 2.Bd4! Ba1 3.Kc7 Bc1+ 3.Kb6 Bb1+ 4. Kc6 Bc1+ 5. Kb5 Bb1+ 6.Bb4 +- | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Taip pat pateikė ir kitų baigmių analizių. A. Salvio knyga buvo pakartotinai išleista 1723 m. Neapolyje.
Vertingos teoriniu požiūriu baigmės tapo plačiau žinomos, kai dėka J. H. Sarato, 1813 m. Londone buvo išleistas rinkinys, apimantis Damiano, Lopeso ir Salvio darbus. Šioje knygoje Salvijui skirtame skyrelyje randame „Lucenos“ poziciją, kurią svarbu žinoti kiekvienam šachmatininkui. Ilgą laiką dėl I. Bergerio knygoje „Baigmių teorija ir praktika“ (Theorie und Praxis der Endspiele) (1890 m.) pateiktų duomenų, ji buvo priskiriama ispanui X.Lucenai. Tačiau vėlesni tyrinėtojai X.Lucenos knygoje „Repetición de Amores e Arte de Axedrez" (apie 1497 m.) jos neaptiko. Iš tikrųjų, ji pirmą kartą rasta 1634 m. A. Salvio knygoje „Il Puttino“, kur pažymima, kad pozicija susidariusi vienoje iš maestro Scipijono Dženovino partijų.[11][12]
Salvio palikimui skirtame skyrelyje be Lucenos pozicijos, pateikta ir daugiau baigmių: bokšto su pėstininku prieš varžovo rikį, pėstininkų baigmės, bei keletas šachmatų uždavinių.[10]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Bagnolietis Alesandras Salvio - šachmatų meistras“ (italų). 2013. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 11 d..
- ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 348. – ISBN 5-85270-005-3
- ↑ „Alesandras Salvio iš Bagnolio - šachmatų maestro“ (italų). Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 11 d..
- ↑ „Alessandro Salvio“. Suarchyvuotas originalas 2014-02-22. Nuoroda tikrinta 2020-08-11.
- ↑ „Renesanso šachmatai ir šachmatininkai. Alesandras Salvio“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 11 d..
- ↑ Bill Wall. „Chess History and Chronology“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2014 m. lapkričio 22 d..
- ↑ „Chess XVII amžius“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 11 d..
- ↑ „Salvio“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 11 d..
- ↑ Я.И.Нейштадт. Некоронованные чемпионы – М.: Физкултура и спорт , 1975. – С. 30-32.
- ↑ 10,0 10,1 .H. Sarratt (2014). „The works of Damiano, Ruy-Lopez, and Salvio, on the game of chess, tr. and arranged with remarks and notes by J.H. Sarratt“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2014 m. lapkričio 20 d..
- ↑ Шахматные окончания: ладеиные /Под ред. Ю. Л. Авербаха, – Москва: Физкультура и спорт, 1984. С. 121.
- ↑ Edward Winter (2014). „Lucenos pozicija“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 11 d..