Aleksandrijos Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

56°17′17″š. pl. 21°41′35″r. ilg. / 56.2881°š. pl. 21.6930°r. ilg. / 56.2881; 21.6930

Kitos reikšmės – Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia.

Aleksandrijos Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia

Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Skuodo
Savivaldybė	Skuodo rajonas
Gyvenvietė	Aleksandrija (Skuodas)
Statybinė medžiaga	akmenų mūras
Pastatyta (įrengta)	1865 m.
Stilius	istorizmas

Aleksandrijos Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – bažnyčia, stovinti Aleksandrijos kaime, prie kelio 170 Mažeikiai–Skuodas . Istoristinė, turi romaninės ir klasicistinės architektūros bruožų. Aleksandrijos Nukryžiuotojo Jėzaus parapija rugsėjo 14 d. švenčia savo titulinius atlaidus (keliamus į sekmadienį).^[1]

Istorija

Truikinų kaime 1778 m. kunigaikštis Pranciškus Sapiega pastatė koplyčią. Jai 1797 m. dovanotas valakas žemės. Kaimas pavadintas Aleksandrija (nuo Aleksandro Sapiegos).

1862 m. vyskupas Motiejus Valančius leido statyti naują mūrinę bažnyčią. Ji statyta kunigo Liudviko Ligeikos rūpesčiu. 1864 m. statyba uždrausta; pavyko gauti leidimą užbaigti bažnyčią. Taip tuometiniame Truikinų kaime, vietoje medinės koplyčios, tikintieji savo jėgomis 1864 m. pastatė naują akmeninę bažnyčią.^[2]

1918 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius. Ji buvo Skuodo parapijos filija. Klebonas Konstantinas Petrikas (1911–1985) 1947–1955 m. kalintas; palaidotas šventoriuje.

Architektūra

Bažnyčia istoristinė, turi romaninės ir klasicistinės architektūros bruožų, stačiakampio plano, su apside, vienabokštė. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Bažnyčios pastatas sumūrytas iš akmenų. Akmenų dekoro fone ryškūs ir kontrastingi baltai tinkuoti piliastrai, pastatą skaidantys vertikaliai. Kiek neįprasta angų forma sudaryta iš trijų dalių lango, kurio viršus užbaigiamas pusapskritiminėmis arkomis. Bažnyčios bokštas stačiakampis, dviejų tarpsnių. Jo viršų vainikuoja skardinis, šalmo pavidalo stogas su ažūriniu kryžiumi.

Bažnyčia halinė, trinavė. Vidaus erdvę į tris dalis skaido keturi masyvūs pilioriai, laikantys plokščių lubų perdangą. Visos navos vienodo aukščio, tik vidurinė iš jų platesnė už šonines. Lubų ir sienų baltą foną paįvairina sieninė tapyba, kurioje dominuoja gelsvos, žalsvos ir rausvos spalvų deriniai. Įrengti penki altoriai.

Bažnyčioje yra saugomų kultūros vertybių: pagrindiniame altoriuje stovinčios šv. Petro ir Povilo skulptūros, kairiojo šoninio altoriaus šv. Barboros paveikslas, dešiniojo šoninio altoriaus Nukryžiuotojo ir šv. Pranciškaus paveikslai.^[2] Bažnyčioje kabo ir jos statytojo Ignaco Stankūno portretas.

Lauke, prie galinės sienos įtaisyta antkapinė plokštė 1814 m. (MDCCCXIV) mirusiam altaristai Simonui Lopacinskiui, Simono Daukanto vadintam gimine ir geradariu, jo rūpesčiu įrengtas antkapis.^[3]

Vargonai

Bažnyčioje esantys vargonai dar geros būklės, bet jiems reikia remonto, restauracijos, nes sunku išgauti sudėtingesnes melodijas.^[4] Datuojami 1850 m. Jiems suteiktas registrinio objekto statusas.^[5] Gamybos data matoma paties instrumento puošyboje, be to, remiamasi stilistiniais vargonų ypatumais. Vargonai čia atkelti iš kitur (nenustatyta), nes bažnyčia pastatyta vėliau. Griežykla yra kairėje vargonų pusėje. Dumplės lygiagretinės, neoriginalios. Išlikusios kai kurios autentiškos dalys: dalis vamzdžių, oro skirstymo dėžė, mechanika. 1933 m. vargonus remontavo meistras A. Kaminskas, 1952 m. – meistras Varpiotas.^[6] Remontuojant vargonus, rankinės dumplės buvo pakeistos, kad oras būtų pučiamas pasitelkus elektros energiją.

Vargonų prospekto klasicistinė keturių langų kompozicija atkartoja vėlyvojo baroko tipo prospektus. Į šį modelį taip pat panašūs vargonai įrengti Volpos (bltr. Воўпа) katalikų bažnyčioje Baltarusijoje (XIX a. pr.). Vargonų prospektas klasicistinis, trijų bokštų prospekto su centrine aukščiausia dalimi atmaina. Jai taip pat priskiriami kelių kitų XIX a. pradžios Lietuvos bažnyčių vargonų prospektai: Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Pievėnų, Pajieslio, Užvenčio ir Antalieptės.^[6]