Aleksandras Samsonovas
| Aleksandras Samsonovas | |
|---|---|
| |
| Aleksandras Samsonovas | |
| Gimė | 1859 m. lapkričio 14 d. Andrejevka, Chersono gubernija, Rusijos imperija 
|
| Mirė | 1914 m. rugpjūčio 30 d. (54 metai) Velbarkas, Vokietijos imperija 
|
| Veikla | karininkas |
| Aktyvumo metai | 1877–1914 |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
| |
 Vikiteka |
Aleksandras Samsonovas |
.png){kind=small}
Aleksandras Vasiljevičius Samsonovas (rus. Алекса́ндр Васи́льевич Самсо́нов, 1859 m. lapkričio 14 d. – 1914 m. rugpjūčio 30 d.) – Rusijos imperijos kariuomenės kavalerijos karininkas, Rusijos–Japonijos karo ir Pirmojo pasaulinio karo generolas.
Jis vadovavo Rusijos antrajai armijai, kurią Tanenbergo mūšyje, viename iš pirmųjų Pirmojo pasaulinio karo mūšių, apsupo ir nugalėjo vokiečių aštuntoji armija. Sugėdintas Samsonovas nusižudė pasitraukdamas iš mūšio lauko.
Ankstyvoji karinė karjera redaguoti
Aleksandras Samsonovas gimė Rusijos imperijos Chersono gubernijoje, dabartinės Ukrainos teritorijoje.
Jis dalyvavo 1877–1878 m. Rusijos–Turkijos kare.[1] Per Boksininkų sukilimą (1900 m.) Samsonovas vadovavo kavalerijos daliniui. Per Rusijos–Japonijos karą (1904–1905 m.) Samsonovas vadovavo Usūrio Sibiro kazokų divizijos kavalerijos brigadai. Po rusų pralaimėjimo Vafangou mūšyje jis buvo paskirtas vadovauti visoms Rusijos kavalerijos pajėgoms Pirmajame Sibiro armijos korpuse. Vėliau jo pajėgos gynė Rusijos flangus Liaojango mūšyje.[2] Per šiuos konfliktus Samsonovas pelnė energingo ir išradingo vadovo reputaciją, tačiau kai kurie stebėtojai kritikavo jo strateginius gebėjimus. Jis neturėjo jokios vadovavimo patirties, kad galėtų vadovauti trylikos divizijų kariuomenei.[3]
Pirmasis pasaulinis karas redaguoti
Rusijos antrosios armijos vadas redaguoti
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Samsonovas vadovavo Rusijos antrajai armijai, kuri įsiveržė į Rytų Prūsiją,[1] kurią gynė vokiečių aštuntoji armija, vadovaujama generolo Maksimiliano fon Pritvico.[4] Samsonovas lėtai žengė į pietvakarinį Rytų Prūsijos kampą, ketindamas susijungti su Rusijos pirmąja armija, vadovaujama generolo Pavelo fon Renenkampfo, kuri pradėjo veržtis į šiaurės rytinę Rytų Prūsijos dalį.[5] Tačiau abiejų armijų ryšio trūkumas trukdė koordinuoti veiksmus.[6]
Tanenbergo mūšis redaguoti
Renenkampfas ir Rusijos pirmoji armija pirmieji susidūrė su vokiečių aštuntąja armija ir laimėjo Gumbinės mūšį. Dėl šio pralaimėjimo Vokietijos vyriausioji vadovybė atleido fon Pritvicą ir jo štabo viršininką, pakeisdama juos generolu (vėliau feldmaršalu) Pauliumi fon Hindenburgu ir generolu Ėrichu Liudendorfu.[7] Hindenburgas ir Liudendorfas atvyko į Rytų frontą ir nusprendė pulti Samsonovo pajėgas visu aštuntosios armijos svoriu.[8] Hindenburgui ir Liudendorfui priimti šį sprendimą padėjo perimti rusų bevielio ryšio pranešimai, kurie rodė, kad Renenkampfas ir Rusijos pirmoji armija negalės laiku pasiekti siūlomo mūšio ir padėti, ir perimtas Samsonovo įsakymas, rodantis jo pajėgų judėjimą.[9] Rugpjūčio 22 d. kariuomenės užmezgė kontaktą ir šešias dienas skaičiumi pranašesni rusai patyrė tam tikrą sėkmę. Tačiau rugpjūčio 29 d. vokiečiai apsupo Samsonovo antrąją armiją miškuose tarp Alštyno ir Velbarko. Po to sekusią kovą Hindenburgas pavadino Tanenbergo mūšiu, norėdamas kompensuoti prieš penkis šimtmečius toje pačioje vietoje nuo Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtą kryžiuočių pralaimėjimą.[10]
Atsitraukimas ir mirtis redaguoti
Samsonovas bandė trauktis, bet jo kariuomenė atsidūrė vokiečių apsuptyje, todėl vokiečių pajėgos išžudė arba paėmė į nelaisvę daugumą jo karių. Tik 10 000 iš 150 000 rusų karių pavyko ištrūkti iš apsupties. Mažiausiai 92 000 rusų karių pateko į nelaisvę, bei buvo paimta 300–500 rusų ginklų. Manoma, kad daugiau kaip 30 000 rusų karių žuvo arba dingo be žinios.[11]
Samsonovas su nedidele grupe štabo karininkų ir vyrų bandė ištrūkti iš apsupties, iš pradžių ant arklių, o paskui pėsčiomis per pelkėtą vietovę rugpjūčio 29 d. nakties tamsoje. Vėlai vakare jie pasiekė Velbarko miestą, bet pamatė, kad jį laiko vokiečiai. Rugpjūčio 30 d. apie 1 val. nakties Samsonovas pasišalino nuo savo grupės į mišką. Pasigirdo šūvis. Rusai tamsoje negalėjo rasti jo kūno, bet galiausiai sugebėjo pasprukti į saugią vietą.[11]
Vokiečių paieškos grupė galiausiai rado Samsonovo kūną gretimame miške su šautine žaizda galvoje ir revolveriu rankoje.[12][13] Vokiečiai palaidojo Samsonovą Velbarke. 1916 m., užtariant Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui, vokiečiai perdavė jo kūną našlei, kuri galėjo jį palaidoti Rusijoje.[11]
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Barbara Tuchman, The Guns of August (New York: Random House Trade Paperback, 2014 (first published 1962, Macmillan Publishing)), p. 295.
- ↑ Kowner, Historical Dictionary of the Russo-Japanese War, pp. 341–42.
- ↑ Tuchman, The Guns of August, p. 314.
- ↑ Tuchman, The Guns of August, p. 297.
- ↑ Tuchman, The Guns of August, pp. 294-295.
- ↑ Tuchman, The Guns of August pp. 292, 295, 296, 323, 325.
- ↑ Tuchman, The Guns of August, pp. 309-312.
- ↑ Tuchman, The Guns of August, p.320.
- ↑ David Kahn, The Codebreakers – The Story of Secret Writing, 1967, ISBN 978-0-684-83130-5, Ch. 16.
- ↑ Tuchman, The Guns of August, p. 337.
- ↑ 11,0 11,1 11,2 Tuchman, The Guns of August, p. 335.
- ↑ Biography Archyvuota kopija 2008-12-01 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Alexander Solzhenitsyn, August 1914 (1971)