Aleksandras Karuža

Aleksandras Karuža (1906 m. vasario 28 d. Didžiajame Naugarde1981 m. kovo 5 d. Vilniuje) – iškilus Vilniaus krašto pedagogas.

Biografija redaguoti

Gimė Rusijos imperijos kariuomenės liktinio Antano Karužos daugiavaikėje šeimoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Karužai iškeliavo į Lietuvą ir 1922 m. sausio 1 d. pasiekė Vilnių. Tų pačių metų vasario 15 d. mirė motina Konstancija, o po trijų dienų ir tėvas Antanas – abu karantine užsikrėtę vidurių šiltine. Našlaičiais likusius penkis vaikus Vilniaus švietimo draugija „Rytas“ apgyvendino prieglaudoje, jie pradėjo mokytis Vilniaus mokyklose. Sesuo Marija Karužaitė-Horodničienė tapo garsia Lietuvos oftalmologe, o brolis Antanas Karužas – žinomu Lenkijos pianistu ir muzikos pedagogu, Lenkijos muzikos įrašų režisūros mokyklos įkūrėju.

1925 m. baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, A.Karuža įstojo į Vilniaus lietuvių mokytojų seminariją (1927 m. ją lenkų administracija uždarė ir Aleksandras seminarijos nebaigė). Vėliau dirbo Lietuvių mokslo draugijoje, gyveno švietimo draugijos „Rytas“ bendrabutyje. 1929 m. eksternu išlaikė egzaminus pradinės mokyklos mokytojo vardui gauti ir po metų buvo paskirtas lietuvių švietimo draugijos Pašaminės mokyklos mokytoju. Ši lietuvių mokykla buvo vienintelė, kuriai lenkų valdžia tarpukariu leido veikti nekliudomai.

1931 m. Aleksandras Karuža vedė Sofiją Murauskaitę, 1932 m. jiems gimė dukra Giedrė, 1943 m. – sūnus Jaunius, o 1945 m. – dukra Aušra. 1933 m. kaime buvo įkurtas Vilniaus krašto kultūros švietimo draugijos Pašaminės skyrius (pirmininke Sofija Karužienė), atidaryta lietuviška skaitykla. Mokykla buvo pavadinta Dr. Vinco Kudirkos vardu.

Nuo 1939 m. A.Karuža dirbo vienos iš Vilniaus pradinės mokyklos vedėju, miesto švietimo skyriaus inspektoriumi. Po Antrojo pasaulinio karo neakivaizdžiai studijavo geografiją Vilniaus pedagoginiame institute, kurį 1949 m. baigė su pagyrimu. Buvo paskirtas Lietuvos TSR švietimo ministerijos inspektoriumi, 19531968 m. dirbo Vilniaus 11-osios vidurinės mokyklos direktoriumi. 1960 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo vardas. 1970 m. išėjo į užtarnautą poilsį.

Šaltiniai redaguoti