Albertas Storostas
Albertas Storostas arba Albertas Storosta, vok. Albert Storost (1878 m. gegužės 1 d. Naujakiemyje (Pilkalnio apskritis Prūsijos karalystėje) – 1905 m. vasario 15 d. Įsrutyje)[1] – Mažosios Lietuvos muzikas, pirmasis lietuvninkų kompozitorius.
Biografija redaguoti
Gimė iškilioje mokytojo Anskio Storosto ir Marijos Ašmonaitės šeimoje. Kartu su Albertu augo: Jonas (1867–1945), Vilhelmas (1868–1953), Frydrichas (1869–1957), Marija (1871–1950), Jurgis (1872–1937), Gotfrydas (1873–1873), Magdalena (1873–1950), Hermanas (1876–1916) ir Christianas (1880–1881). Jurgis tapo žinomu istoriku, o kitas brolis – Vilhelmas (Vydūnas) – garsiu filosofu ir rašytoju. Užaugusios seserys pasuko amatininkių keliu ir gamino skrybėlaites, o likusieji broliai dirbo mokytojais: Jonas – Spartesniojoje mokykloje Klaipėdoje, Frydrichas – Tilžėje, Hermanas – Berlyne.[2]
Albertas Storostas lankė tėvo vadovaujamą pradinę mokyklą Naujakiemyje, nuo mažens skambino fortepijonu, griežė smuiku ir vargonavo. 1898 m. baigęs Ragainės mokytojų seminariją dirbo vargonininku Valtarkiemyje ir Stolbeikiuose. Privačiai paruoštas Tilžės Karališkosios muzikos mokyklos direktoriaus P. W. Wolffo, 1901–1902 m. studijavo Berlyno Karališkajame akademinės bažnytinės muzikos institute. Profesorius R. Radecke dėstė harmoniją ir vargonus, prof. T. Krause – dainavimą ir bažnytinį giedojimą, prof. H. Schroederis – partitūrų skaitymą ir kamerinį ansamblį. Po baigimo įgijo muzikos ir dainavimo mokytojo bei vargonininko kvalifikaciją.
Mirė jaunas, būdamas vos dvidešimt šešerių metų.
Kūryba redaguoti
Per savo trumpą gyvenimą A. Storostas suspėjo sukurti nemažai originalių dainų ir giesmių: „Našlaitė“, „Lietuvos žodelis“, „Gritutė“, „Lietuvos kalba ir daina“ ir kt. Jo harmonizuotas liaudies dainas per koncertus atlikdavo Tilžės Lietuvių giedotojų draugijos choras. Be to parašė muzikinių kūrinių brolio Vydūno dramoms „Pasiilgimas veldėtojo“, „Išvaduotojas“ ir „Atbudimas“. Albertas Storostas ir Vydūnas buvo pradėję kurti operą „Gilanda“. Ji liko nepabaigta, bet išlikusi šio kūrinio chorinė daina įvardijama kaip pirmasis lietuvių operos muzikos fragmentas.
Kūryba paskelbta vienuose pirmųjų Lietuvoje chorinių dainų rinkinių: „Lietuvos Aidos“ (1904 m.) ir „Lietuvos varpeliai“ (1909 m.).