Alžyro geografija
Alžyro geografija – Alžyro Liaudies Demokratinės Respublikos gamtinių sąlygų aprašymas.
Padėtis redaguoti
Alžyras yra Šiaurės Afrikoje. Tai didžiausia Afrikos valstybė ir 10 pagal savo plotą pasaulyje. Ribojasi su Tunisu šiaurės rytuose (1034 km), su Libija rytuose (989 km), su Nigeriu pietryčiuose (951 km), su Maliu (1359 km) ir Mauritanija (460 km) pietvakariuose, su Maroku (1941 km) vakaruose (iš jų 42 km su nepriklausoma pasiskelbusia Vakarų Sachara). Bendras sausumos sienų ilgis – 6734 km.[1]
Iš šiaurės Alžyrą skalauja Viduržemio jūra (kranto linijos ilgis – 998 km).[1] Krantai lėkšti, daug nedidelių įlankų (Arzevo, Bedžajos, Alžyro).[2]
Pietinę šalies dalį kerta Vėžio atogrąža.
Kraštiniai taškai redaguoti
- šiaurėje – Bugaruno kyšulys (Skikdos vilaja) arba Takušo kyšulys (Anabos vilaja);
- pietuose – taškas pasienyje su Maliu (In Gezamo vilaja);
- vakaruose – visa vakarinė siena su Vakarų Sachara;
- rytuose – ties Alžyro, Libijos ir Nigerio sienų sankirta (Džaneto vilaja).
Paviršius redaguoti
Alžyro paviršiaus vidutinis aukštis 900 metrų. Apie 85 % užima Sacharos dykuma, likusią teritoriją – daugiausia kalnai.
Alžyro šiaurėje stūkso Atlaso kalnai, sudaryti iš dviejų pagrindinių kalnagūbrių – Tel Atlaso pakrantėje ir Sacharos Atlaso labiau į pietus. Tel Atlasą sudaro mažesni gūbriai: Tlemseno kalnai (aukštis iki 1843 m), Uarseniso masyvas (1983 m), Didžiosios (2308 m) ir Mažosios (2004 m) Kabilijos, Chodnos (1868 m) ir Konstantinos kalnai. Sacharos Atlasą sudaro Ksuro (2236 m), Amuro (2008 m), Uled Nailio (1613 m) masyvai. Tarp Tel Atlaso ir Sacharos Atlaso yra Aukštosios plynaukštės (iki 1200 metrų), o Tel Atlasą vagoja keletas slėnių ir lygumų (Sigas, Oranas, Šelifo upės slėnis, Mitidža, Iseras, Anaba). Šiaurės rytuose iškyla atskiras Atlaso kalnų masyvas – Oreso kalnai (iki 2328 m).[2]
Į pietus nuo Atlaso paviršius palaipsniui leidžiasi žemyn į dubumų juostą centriniame Alžyre. Šalies rytinėje pusėje plyti Šot Melrhiro lyguma, nusileidžianti iki -40 m žemiau jūros lygio.[1] Už šių dubumų einant į pietus paviršius vėl kyla. Laiptuotos Tasilio Adžero, Achagaro, Muidiro, Tanezrufto, Tademaito plynaukštės juosia pietryčiuose stūksantį Achagaro kalnyną. Jame yra aukščiausia šalies vieta – Tahato kalnas (2908 m[1], kitur dar nurodoma 3003,[3] 2918 m[2]). Plynaukštes vagoja vadžiai ir senoviniai slėniai, o dykumos aplink akmeningos. Aplink Tadeimaito plynaukštę driekiasi smėlingi ergai – Didysis Rytų Ergas, Didysis Vakarų Ergas, Šešo ergas, Igidžio ergas.[2]
Šiaurės Alžyre pasitaiko žemės drebėjimų ir cunamių (didesni – 1716 m. Alžyro, 1825 m. Blidos, 1954 m. Šelifo, 1980 m. Asnamo, 2003 m. Bumerdeso).
Klimatas redaguoti
Šiaurės Alžyre klimatas subtropinis, jūrinis, mediteraninio tipo. Žiemos pakrantėje šiltos ir drėgnos, sausio vidutinė temperatūra 11–14 °C, tarpukalnių lygumose 5–7 °C. Vasaros karštos, pakrantėje liepos vidutinė temperatūra 23–26 °C, kalnuose 30–43 °C.[4] Sacharoje klimatas tropinis, žemyninis, sausas ir kontrastingas. Vasarą oras įkaista vidutiniškai 30–40 °C, bet kartais viršija ir 50 °C, žiemomis atvėsta iki 10–15 °C, bet gali kartais viršyti 30 °C, o naktimis nukristi žemiau 0 °C.
Kritulių gausiausiai tenka šiaurinei daliai. Tel Atlaso šiauriniuose šlaituose per metus iškrinta apie 1400 mm kritulių, pakrantėje 400–1000 mm. Žiemomis kalnuose pasninga.[2] Drėgniausia yra Alžyro šiaurės vakaruose. Šiaurėje gausiausiai krituliai krenta žiemą, o vasaromis dažnos sausros. Einant į pietus kritulių smarkiai sumažėja. Pusdykumėse iškrenta 150–300 mm, dykumose apie 50 milimetrų. Sacharoje vietomis pasitaiko, kad nelyja keletą metų iš eilės.[2]
Alžyre dažni smarkūs vėjai ir smėlio audros. Vasarą ir pavasarį Sacharoje pučia vakarų ir pietvakarių vėjas samumas, sukeliantis smėlio ir dulkių audras. Alžyro šiaurėje pučia pietų vėjas sirokas.[2]
- Aukščiausia užfiksuota temperatūra: +51,3 °C (Bajadas, 1979 m. rugsėjo 2 d.;[5] Uargla, 2018 m. liepos 5 d.);[6]
- Žemiausia užfiksuota temperatūra: -13,8 °C (Mešerija, 2005 m. sausio 28 d.).
Hidrografija redaguoti
Alžyro upių tinklas retas. Nuolatinių upių yra tik šiaurėje. Ilgiausia upė – Šelifas (~700 km), taip pat Viduržemio jūron teka Seibuzas, Medžerda, Makta (su Hamamu), Mazafranas, Iseras, Sebau, Sumamas. Upės mažai vandeningos, slenkstėtos, vasaromis smarkiai nusenka arba išdžiūsta. Vanduo naudojamas drėkinimui, įrengta tvenkinių.[3]
Sacharos dykumą vagoja vadžiai (Igargaras, Džedi, Saura, Giras ir kt.), pasipildantys tik po liūčių.
Gėlavandenių ežerų labai mažai. Atlase telkšo keletas nedidelių kalnų ežerų, pakrantėje – uždruskėjęs Fecaros ežeras. Sacharoje ir tarpukalnių įdubose telkšo druskingų, vasarą išdžiūstančių ežerų sebchų: Šot Melrhiras, Šot eš Šergis, Šot al Chodna, Sebcha al Melahas. Sacharos dykumoje yra artezinių šaltinių.[2] Kalnuose yra nedidelių krioklių.
Dirvožemiai redaguoti
Alžyre vyrauja skaldingi, akmeningi, smėlingi, nemaistingi ir biologiškai neaktyvūs dirvožemiai. Pajūryje būdingi rudieji karbonatiniai, išplauti, Tel Atlaso šlaituose – miškų rudieji ir pilkieji, pusdykumėse – pilkai rudi dirvožemiai, Sacharoje – smėlžemiai, tarpukalnių įdubose, aplink sebchus, – druskožemiai.[2]
Gyvoji gamta redaguoti
Šiaurės Alžyre būdingi Viduržemio jūros tipo subtropiniai krūmynai ir miškai.[3] Pakrantėje būdingi kserofitiniai krūmynai, auga pušys, ąžuolai, kadagiai, alyvemedžiai, ceratonijos, lauramedžiai ir kt. Tel Atlaso šlaituose auga mišrieji ir spygliuočių miškai (tarp rūšių – atlasiniai kedrai (Cedrus atlantica), alepinės pušys (Pinus halepensis), juodosios pušys (Pinus nigra), europiniai kukmedžiai (Taxus baccata), kamštiniai ąžuolai (Quercus suber), čia endeminiai alžyriniai kėniai (Abies numidica)). Sacharos Atlase – skurdūs krūmokšniai, pusdykumių augalija (varpinės žolės (Poaceae), kiečiai (Artemisia)), kalnų viršūnėse – retmiškiai. Sacharoje auga druskės (Salsola), sausamėgės varpinės žolės, akacijos (Acacia), zizifai (Ziziphus), eglūnai (Tamarix), oazėse – datuliniai finikai (Phoenix dactylifera).[2] Augalijos daugiau dykumos šiaurėje bei Achagare (yra kiparisų (Cupressus dupreziana), mirtų (Myrtus nivellei)).
Alžyro miškingumas 2018 m. siekė 0,8 % šalies teritorijos.[1]
.jpg)
Alžyro šiaurėje veisiasi magotai (Macaca sylvanus), šernai (Sus scrofa), kiškiai (Lepus victoriae), laukiniai triušiai (Oryctolagus cuniculus), Alžyro Sacharoje – dryžuotosios hienos (Hyaena hyaena), vilkai (Canis lupaster), paprastosios genetos (Genetta genetta), margaritos (Felis margarita), libinės afroazinės katės (Felis lybica lybica), fenekai (Vulpes zerda), rudosios lapės (Vulpes vulpes), smėlinės lapės (Vulpes rueppellii), gazelių (Gazella) genties 4 rūšys, karakalai (Caracal caracal), reti ir nykstantys gepardai (Acinonyx jubatus hecki) ir nedidelė leopardų (Panthera pardus pardus) populiacija, Achagaro kalnyne – muflonai (Ovis gmelini). Gausu graužikų, šoklių Jaculus orientalis), egiptinių šoklių (Jaculus jaculus), smiltpelių (Gerbillinae), šikšnosparnių (Chiroptera).[2] Pakrantėse yra Stenella frontalis, Delphinus delphis ir raukšliadančių delfinų (Steno bredanensis), banginių, didžiųjų orkų (Orcinus orca), ilgapelekių grindų (Globicephala melas), mažųjų grindų (Feresa attenuata). Čia gyvenusi berberinių liūtų (Panthera leo leo) populiacija išnyko ~1960 m., atlasiniai rudieji lokiai (Ursus arctos crowtheri) čia išnyko apie XIX a. vidurį. Senovėje taip pat gyveno hipopotamai (Hippopotamidae), adaksai (Addax nasomaculatus), taurai (Bos primigenius), galvijinės antilopės (Alcelaphus buselaphus) ir kt.
Gausu plėšriųjų paukščių, yra afrikinių stručių (Struthio camelus camelus), didžiųjų flamingų (Phoenicopterus roseus), arabinių didžiųjų einių (Ardeotis arabs), puošniųjų einių (Chlamydotis undulata), pilkųjų gervių (Grus grus), pilkųjų garnių (Ardea cinerea), purpurinių garnių (Ardea purpurea), baltųjų gandrų (Ciconia ciconia), pakrantėse – vandens paukščių. Taip pat daug roplių – driežų (scinkų (Scincidae), varanų (Varanus)), gyvačių (raguotųjų angių (Cerastes cerastes), egiptinių kobrų (Naja haje)), vėžlių (Caretta caretta), kietaodžių vėžlių (Dermochelys coriacea), graikinių vėžlių (Testudo graeca), skėrių (Acrididae), skorpionų (Scorpiones), tritonų, varlių, rupužių, falangų. Iš žuvų paminėtini didieji baltieji rykliai (Carcharodon carcharias), europiniai upiniai unguriai (Anguilla anguilla) ir kitos rūšys.
>7,5 % Alžyro teritorijos saugoma.[2] 2023 m. buvo 11 nacionalinių parkų – seniausias ir didžiausias Tasilio Adžero (nuo 1972 m.). Tenjet el Hado nacionalinis parkas saugoma teritorija paskelbtas 1929 m. Yra 8 UNESCO biosferos rezervatai, 50 Ramsaro konvencijos (Alžyre įsigaliojo 1984 m.) saugomų vietovių. Tasilio Adžero vietovė paskelbta gamtiniu pasaulio paveldo objektu.
Pagrindinės gamtosaugos problemos: oro tarša didžiuosiuose miestuose, dirvožemio erozija dėl per didelio nuganymo ir prastos žemėnaudos, dykumėjimas, upių ir pakrančių tarša buitinėmis nuotekomis, naftos pramonės ir kitais pramoniniais teršalais, Viduržemio jūros tarša naftos nuotekomis, chemikalais.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Algeria, The World Factbook, CIA.
- ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 Petras Lingė, Džiugas Pagojus. Alžyras: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 20–21
- ↑ Deeb, Mary-Jane (1993). „Climate and Hydrology“. In Metz, Helen Chapin (ed.). Algeria: a country study. Washington, D.C.: Federal Research Division, Library of Congress. pp. 74–75.
- ↑ „Seconde Communication Nationale de L’Algerie Sur Les Changements Climatiques a la CCNUCC“. Ministere de L’Amenagement du Territoire et de L’Environnement. 2010. p. 27.
- ↑ Watts, Jonathan (13 July 2018). „Heatwave sees record high temperatures around world this week“. The Guardian.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |