Aktyvinė kalba

Aktyvinė kalba (fientyvinė struktūra, aktyvinė tipologija, aktyvumas; lot. activus 'veikiantis, veiklus') – kalba, kurios lingvistinei tipologijai būdinga orientuotis ne į semantinę objekto ir subjekto priešpriešą, kaip nominatyvinėse-akuzatyvinėse kalbose, o į vadinamuosius aktyvųjį ir neaktyvųjį pradus.

Leksikoje aktyvinė struktūra atsiskleidžia daiktavardžius skirstant į aktyviųjų (gyvųjų) ir neaktyvių (negyvųjų) klases, o veiksmažodžius – į aktyviuosius (veiksmo) ir statinius (būsenos). Būdvardžio klasės nėra. Aktyvinių kalbų sintaksei būdinga aktyvinių ir neaktyvinių sakinio konstrukcijų sąveika, vadinamųjų artimojo ir tolimojo papildinių samprieša.[1]

Aktyvinėms priklauso dauguma Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų kalbų.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Климов Г. А. Типология языков активного строя. — М., 1977