Aktobė

(Nukreipta iš puslapio Aktiobė)

Aktobė – miestas vakarų Kazachijoje; srities centras. Aktobėje gyvena daugybe susimaišusių tautybių žmonių, tarp jų kazachai, rusai, ukrainiečiai, totoriai, uigurai, čečėnai, armėnai, žydai ir graikai.

Aktobė
kaz. Ақтөбе
      
Aktobė
Aktobė
50°17′00″ š. pl. 57°10′00″ r. ilg. / 50.28333°š. pl. 57.16667°r. ilg. / 50.28333; 57.16667 (Aktobė)
Laiko juosta: (UTC+5)
Valstybė Kazachstano vėliava Kazachstanas
Regionas Aktobės sritis
Įkūrimo data 1869 m.
Meras Archimedas Muchambetovas
Gyventojų (2007) 262 500
Vikiteka Aktobė
Kirčiavimas Aktòbė

Geografija redaguoti

 
Įvažiuojančius į Aktobę pasitinka miesto herbas

Aktobė yra vakarinėje Kazachstano dalyje, Miestas yra pastatytas Ileko ir Kargalos upių santakoje. Į šiaurės rytus nuo Aktobės stūkso neaukštos kalvos. Aplink miestą plyti stepės.

Klimatas redaguoti

Aktobės klimatas yra žemyninis. Žiemą temperatūra gali nukristi žemiau -30 °C, o vidutinė Aktobės žieminė temperatūra yra -18 °C. Vasarą termometro stulpelis gali pasiekti 30 °C, nors vidutinė vasaros temperatūra mieste yra 25 °C. Kovą Aktobėje būna ypač vėjuota. Vidutiniškai per metus Aktobėje iškrenta apie 300 mm kritulių [1].

  Aktobės klimatas  
Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru Metinis
Aukščiausia °C 4,5 (1912) 5,3 (1986) 23,6 (2008) 30,8 (1982) 39,0 (1916) 39,9 (1967) 42,2 (1984) 42,9 (1940) 38,3 (2003) 29,7 (2004) 16,5 (1981) 9,9 (2008) 42,9 (1940)
Vid. aukščiausia °C −9,1 −8,5 −1,8 13,1 22,1 27,5 29,4 27,4 21,0 10,8 0,3 −5,6 10,6
Vid. temperatūra °C −13,4 −13,3 −6,6 7,0 15,0 20,7 22,6 20,2 13,6 4,9 −3,8 −9,5 4,8
Vid. žemiausia °C −18,0 −18,3 −11,2 1,4 7,6 12,9 15,1 12,9 7,1 0,0 −7,5 −13,6 −1,0
Žemiausia °C −48,5 (1940) −45,0 (1917) −37,0 (1917) −18,9 (1913) −7,6 (1969) −0,9 (1926) 4,1 (1929) 0,7 (1976) −7,9 (1909) −26,3 (1976) −35,0 (1916) −41,5 (2002) −48,5 (1940)
Krituliai mm 24 22 22 28 28 35 29 25 21 28 29 30 321
Duomenys: Aktobės klimatas[2] 2009 01 17

Etimologija redaguoti

Miesto pavadinimas kilęs iš kazachų kalbos žodžių ақ (baltas) ir төбе (skardis, šlaitas).

Istorija redaguoti

Aktobė iškilo tarp įvairiu chanatų. Regionas vadinosi Mažoji Orda (kaz. Кіші Жуз, rus. Младший Жуз). Kazachų karo vadas Esetas Batyras (Есет Батыр) kovojo prieš džungarus dabartinėje Aktobės vietoje. Abulchair Chanas (1693–1748) taip pat valdė šiose žemėse.

1869 m. kovą rusų kariuomenė pastatė fortą. Nuo to laiko čia atvyko nemažai slavų, kurie kūrėsi ir gyveno aplink fortą. Nuo 1874 m. fortas padidėjo, buvo pradėta grįsti gatves. 1891 m. gyvenvietė gavo miestelio vardą, oficialai vadinosi Aktiubinsku (rus. Актюбинск) ir taip vadinosi iki 1992 m.

Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios gyvenvietė padidėjo. Dar 1889 m. buvo tik 2600 gyventojų, o 1909 m. gyventojų skaičius siekė apie 10 700.

Aktobėje 19051907 m. revoliucijos metu vyko streikai. Po Spalio perversmo jau 1918 m. sausio 21 d. bolševikai užėmė miestą. Nuo 1932 m. Aktobė tapo Aktiubinsko srities administraciniu centru.

Nuo Kazachstano nepriklausomybės 1991 m. miesto ekonomika pasikeitė. Senesnės sunkiosios ekonomikos kryptys buvo pakeistos į energijos sektorių.

Vyriausybė redaguoti

Aktobė yra Aktobės srities sostinė. Akimą skiria Kazachstano Prezidentas.

Aktobės srities Kazachų nacionalinis saugumo komitetas, Užsienio reikalų ministerija ir Kazachstano Respublikos Registro pastatai yra Aktobėje. Aktobėje yra Kazachstano Vakarų karinio rajono štabas. Šis rajonas yra atsakingas už Kaspijos ir vakarinių Kazachstano teritorijų saugumą, rajonas yra valdomas Rear-Admiral [3]. Rusai taip pat testuoja ginklus, tarp jų raketas[3].

Ekonomika redaguoti

Žemės ūkis yra labai svarbus miesto ekonomikos įtakotojas. Miestas yra svarbus jautienos produktų centras.

Sunkioji pramonė Aktobėje veikia nuo II Pasaulinio Karo. Svarbios pramonės šakos Aktobėje yra susijusios su maisto produkcija (tokios įmonės kaip „Ramazan“), konstrukcija („Dastani“) arba degtinės distiliavimu („Ajažan“). Aktobėje kuriasi ir užsienio įmonės, daugiausiai iš Vokietijos ar Austrijos.

Labiausiai ekonomikos šuolį Aktobėje ir visoje srityje lėmė energetikos pramonė. Kinų nacionalinė degalų kompanija (CNPC) nuomoja 60% akcijų iš AktobeMunaiGaz, ir aktyviai investuoja į srities naftos telkinius.[4] Kazachstano-Kinijos naftotiekis buvo pastatytas, kad būtų importuojama nafta į Sindziangą.

Švietimas redaguoti

Tik Aktobėje yra privačių mokyklų, suteikiančių aukštąjį išsilavinimą srityje, tarp jų Žubanovo srities universitetas ir ir Vakarų Kazachstano medicinos institutas. Yra profesionalių pilotų mokykla. Per Sovietų erą iš Aktobės yra kilę nemažai patyrusių pilotų.

Kultūra redaguoti

Aktobėje yra du teatrai, taro jų Vaikų Rūmų teatras. Mieste yra keli muziejai: Srities muziejus, Aktobės srities žmonių kultūrinis, Alijos Moldagulovos muziejus. Vyksta Aktobės geologinės parodos.

Mieste yra rusų ortodoksų cerkvės, trys mečetės, taip pat katalikų bažnyčia, nemažai didelių turgų ir lauko prekybos centrų aplink miestą. Žymiausias yra Nurdauleto mečetės Aktobės miesto centre.

Transportas redaguoti

Iš Aktobės yra geležinkelis į Maskvą (via Saratovas), Biškeką, ir Taškentą, taip pat yra susisiekimas su Aktau, Atyrau, Almata ir Astana.

Aktobės tarptautinis oro uostas skraidina reisu į Maskvą, Almatą, Astaną, Aktau, Atyrau, Baku ir Jerevaną.

Autobusų transportas iš Aktobės veža į srities kaimus, miestus, taip pat šalia Rusijos sienos.

Sportas redaguoti

Žymūs žmonės redaguoti

Iš Aktobės kilo 36 Sovietų Sąjungos Didvyrių medaliais apdovanoti žmonės. Tarp jų:

Lietuviai redaguoti

Po Antrojo pasaulinio karo Aktiubinske veikė lageris, turėjęs punktų visoje srityje. 1952 m. čia kalėjo apie 13 600 kalinių, iš jų 325 lietuviai. Dauguma kalinių dirbo akmens anglių šachtose, naftos verslovėse, rūdos kasyklose.[5]

Šaltiniai redaguoti

  1. http://www.wild-natures.com/photo052.html Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
  2. „Aktobės klimatas“ (rusų). Nuoroda tikrinta 2009-01-17.
  3. 3,0 3,1 [1]
  4. [2]
  5. Aldona JuodvalkytėAktobė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 33 psl.

Nuorodos redaguoti