Akrobatika (cirkas)

Akrobatika – fizinių pratimų sistema, pagrįsta kūno pusiausvyra, vikrumu, lankstumu ir jėga. Svarbus cirko žanras.

Cirko akrobatas

Oro akrobatė

Rūšys

• dinaminė (salto, piruetai);
• statinė (įvairios kolonos, piramidės);
• plastinė (vaikščiojimas lynu, pratimai ant kamuolio, trapecijos);
• komiškoji (su klounados elementais).

Istorija

Apie akrobatikos elementus žinota senovės Egipte, Graikijoje, Romoje. Pirmieji akrobatikos elementai buvo ant ištempto lyno, atliekami šuoliai su kardais, kt. fiziniai pratimai, atliekami gatvėse ir aikštėse masinių renginių metu. Viduramžiais akrobatikos numerius atlikdavo šokėjai ant ištempto lyno, fokusininkai. Nuo XVIII a., ypač XIX a., akrobatika plito cirkuose. Kai kada akrobatikos elementai naudojami choreografijoje, teatre (S. Eizenšteino, V. Mejerholdo spektakliai).

Akrobatinių elementų yra lietuvių liaudies šokiuose (Džigūnas, Gaidys), žaidimuose (Žąselė, Žiužis).

Lietuvos cirke

Akrobatikos elementai stebimi nuo lietuviško cirko ištakų. Pirmieji lietuviai, cirko artistai, naudoję šio žanro elementus:

• oro akrobatas F. Černiauskas;
• plastikos akrobatai P. Gudauskas, P. Norvilas, J. Ravickas, P. Beresnevičius;
• šuolininkas per peilius P. Galvičius;
• V. Janušauskas (slapyvardis – Kadyras-Guliamas) 1912 m. sukūrė akrobatikos numerį su kupranugariais Vid. Azijoje.

Tarpukariu lietuviško cirko arenose garsėjo akrobatai: S., D. ir L. Berešių šeima, R. Bernotas, Z. Černiauskas, A. Gaičiūnas, V. Kazlauskas, Otilijos ir Kazio Kaluževičių šeima, broliai A. ir V. Putriai, J. Stankutė. XX a. 6-ame dešimtmetyje pasaulyje garsėjo lietuvių kilmės akrobatas iš D. Britanijos J. Šlivinskas su šeima.