Akmeniškiai

Akmeniškiai
[[Vaizdas:|270px]]

Akmeniškiai
Koordinatės 55°18′32″š. pl. 21°50′46″r. ilg. / 55.309°š. pl. 21.846°r. ilg. / 55.309; 21.846 (Akmeniškiai)Koordinatės: 55°18′32″š. pl. 21°50′46″r. ilg. / 55.309°š. pl. 21.846°r. ilg. / 55.309; 21.846 (Akmeniškiai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Šilutės rajono savivaldybės vėliava Šilutės rajono savivaldybė
Seniūnija Katyčių seniūnija
Gyventojų (2021) 40
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Akmenìškiai
Kilmininkas: Akmenìškių
Naudininkas: Akmenìškiams
Galininkas: Akmeniškiùs
Įnagininkas: Akmenìškiais
Vietininkas: Akmenìškiuose
Istoriniai pavadinimai vok. Ackmonischken

Akmeniškiai – kaimas Šilutės raj. sav. teritorijoje, Mažojoje Lietuvoje, prie Klaipėdos krašto ribos, dešiniajame Šyšos upės krante, 3 km į šiaurės rytus nuo Katyčių. Akmeniškiuose yra Akmeniškių piliakalnis (dar vadinamas Didele Pilaite, Švedkalniu, Pilimi, Margpiliu) su gyvenviete (1997 m. įtrauktos į Lietuvos Respublikos kultūrinio paveldo registrą, 1998 m. paskelbti kultūros paminklais).

IstorijaKeisti

Po Melno sutarties (1422 m.) Akmeniškių kaimo teritorija buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Žemaičių seniūno Kęsgailos valdoje. 1533 m. šią teritoriją užgrobė Prūsija. Iki 1920 m. ji priklausė Tilžės apskričiai, Katyčių valsčiui ir parapijai, 19201939 m. – Klaipėdos kraštui, Pagėgių apskričiai.

1737 m. Akmeniškių kaime įsteigta vienakomplektė pradinė mokykla (nuo 1879 m. iki I pasaulinio karo pabaigos buvo net dvi klasės). XIX a. pabaigoje mokyklai pastatytas naujas pastatas. 1937 m. Akmeniškių pradinėje mokykloje mokėsi 29 mokiniai, iš kurių 25 išpažino evangelikų liuteronų, 4 katalikų tikėjimus. Dėstoma buvo vokiečių kalba, nežiūrint, kad kaimo dauguma gyventojų buvo lietuvininkai (1905 m. jie sudarė 83 %). Mokyklai priklausė trys pastatai (du mūriniai ir vienas medinis) ir 4 ha žemės. Akmeniškių kaime dar buvo dvaras, kalvė, vėjo malūnas. Vokiškuose raštuose Akmeniškiai buvo vadinami Ackmonischken (nuo 1939 m. Akmonischken).

Po karo iš esmės Akmeniškiuose pasikeitė gyventojai. Sovietmečiu priklausė Katyčių (19501977 m.), Usėnų (19771995 m.) apylinkėm. Pagrindinai gyventojai dirbo Katyčių paukštininkystės tarybiniame ūkyje. Nuo 1995 m. priklauso Katyčių seniūnijai. Pagrindinis verslas – žemdirbystė. 1997 m. buvo 32, 2003 m. – 21 ūkis (laikė 112 galvijų).

GyventojaiKeisti

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.
1871 m.[2] 1885 m.[3] 1905 m.[4] 1910 m.[5] 1941 m. 1959 m.sur.[6] 1970 m.sur.[7]
334 279 243 256 236 128 146
1979 m.sur.[8] 1989 m.sur.[9] 2001 m.sur.[10] 2011 m.sur.[11] 2021 m.sur.[12] - -
111 72 77 48 40 - -


PiliakalnisKeisti

Akmeniškių kaimo šiauriniame pakraštyje, dešiniajame Šyšos upės krante, 450 m į šiaurės vakarus nuo Lazduonos ir Šyšos santakos ir 200 m į pietus nuo tilto per Šyšą yra Akmeniškių piliakalnis. Piliakalnio rytinis šlaitas leidžiasi į upės slėnį; status (aukštis iki 14 m). Piliakalnio viršuje esanti 50x26 m dydžio aikštelė, orientuota šiaurės – pietų kryptimi. Aikštelės pietinį pakraštį puslankiu juosia iki 3 m aukščio, 60 m ilgio pylimas. 1963 m. piliakalnyje buvo atlikti žvalgomieji tyrinėjimai. Piliakalnio aikštelėje rastas kultūrinis sluoksnis. 1,1 km į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra Lazduonėnų piliakalnis. Kasmet nuo 2006 per Valstybės dieną (liepos 6 d.) ant Akmeniškių piliakalnio planuojama švęsti Piliakalnio šventę.

PadavimaiKeisti

Apie Akmeniškių piliakalnį pasakojama:

  • Šios pilies paskutinis valdovas persimetęs į priešų pusę ir padėjęs jiems kovoti prieš lietuvius. Vėliau buvęs priverstas apleisti savo pilį ir persikelti į Vilkyčius.
  • Šios pilies kunigaikščio dukra globojusi ten buvusius kaukus. Priešams užėmus pilį, ji nudundėjusi į atsivėrusią bedugnę, o kunigaikštienę su kunigaikštyte kaukai nuvedę į saugią vietą po kalnu. Po kiek laiko jos išėjo į kalno paviršių, bet kai tik pirmas saulės spindulėlis jiedvi palietė, tuoj pavirto rožių krūmu su dviem puokštėm .
  • Ši vieta yra nugrimzdusios bažnyčios kalva („kaukarėlė“).
  • Šį kalną supylęs milžinas. Ant jos stovėjusi pilis. Ją prakeikus, ji nugrimzdo.

Aplinkinės gyvenvietės

  Žalpiai – 2,7 km VAINUTAS – 6,2 km Lazduonėnai – 2,4 km  
     
     
     
Skiržemė – 4,8 km
KATYČIAI – 2,8 km

IšnašosKeisti

  1. Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
  2. Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
  3. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
  4. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
  5. Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
  6. AkmeniškiaiMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 32 psl.
  7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  9. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  10. Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  11. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

ŠaltiniaiKeisti

  • Šilutės kraštas. Enciklopedinis žodynas. Šilutė. 2000.
  • Mažosios Lietuvos enciklopedija. T.1., Vilnius. 2000.
  • Albertas Juška. Mažosios Lietuvos mokykla. Klaipėda. 2003.
  • Jonas Remeika. Ką kalneliai pasakoja: Padavimai iš Klaipėdos krašto praeities. Kaunas. 1990. P.58, 59.

NuorodosKeisti