Airijos politinė sistema

Airija yra parlamentinė, atstovaujamosios demokratijos respublika ir Europos Sąjungos valstybė narė. Nors valstybės vadovas yra balsų dauguma išrinktas prezidentas, tai iš esmės tik formalios pareigos. Reali politinė galia yra suteikta netiesiogiai išrinktam Taoiseach, kuris yra Airijos ministras pirmininkas.[1]

Vykdomoji valdžia priklauso vyriausybei, kurią sudaro ne mažiau septynių ir ne daugiau nei 15-os ministrų kabinetas, įskaitant Taoiseach ir Tánaiste (ministro pirmininko pavaduotojas). Įstatymų leidžiamoji valdžia yra suteikta prezidentui ir Oireachtasdviejų rūmų parlamentui. Parlamentą sudaro Dáil Éireann (žemieji rūmai) ir Seanad Éireann (aukštieji rūmai). Teisminė valdžia nepriklauso nuo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių. Teisminės valdžios vadovas yra vyriausiasis teisėjas, pirmininkaujantis Aukščiausiajam Teismui.[1]

Nors valstybėje yra daugybė politinių partijų, politinėje aplinkoje jau dešimtmečius vyrauja dvipartinė sistema, kurios dvi pagrindinės partijos yra Fianna Fáil ir Fine Gael – istoriškai konkuruojančios partijos. Abiejų partijų nesantaika prasidėjo Airijos pilietinio karo metu.[2] Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio iki 2011 m. Fianna Fáil buvo didžiausia partija šalyje, tuo tarpu Fine Gael buvo antra pagal dydį partija šalyje. 2011 m. Airijos visuotinių rinkimų metu Fine Gael tapo didžiausia politine partija.[3] Antrąja tapo Airijos darbininkų partija, o Fianna Fáil liko tik trečiojoje vietoje. Airijos darbininkų partija, istoriškai buvusi trečia pagal dydį šalies partija, valdžioje buvo tik kaip koalicijos su viena iš didžiųjų partijų dalis.

Nepaisant to, 2016 m. Fianna Fáil sugebėjo atgauti rinkėjų palaikymą ir tapo antra pagal dydį partija parlamente. Tais pačiais metais darbininkų partija liko ketvirta. Sinn Féin partija tais metais pakilo į trečią vietą, o Fine Gael liko valdančiųjų daugumoje, nepaisant kelių prarastų vietų.

2018 m. Economist Intelligence Unit įvertino Airiją kaip liberaliosios demokratijos šalį.[4]

Pagrindiniai valdžios pareigūnaiKeisti

Pareigos Vardas Partija Pareigose nuo
Prezidentas Michael D. Higgins Nepriklausomas politikas 2011 m. lapkričio 17 d.
Taoiseach Leo Varadkar Fine Gael 2017 m. birželio 14 d.
Tánaiste Simon Coveney Fine Gael 2017 m. lapkričio 30 d.

KonstitucijaKeisti

Airijos konstitucija (air. Bunreacht na hÉireann) – svarbiausias valstybės įstatymas. Konstitucija 1937 m. buvo priimta plebiscito būdu. Ji parašyta pagal liberaliosios demokratijos tradiciją. Ji apibrėžia valdžios organus ir garantuoja tam tikras pagrindines žmogaus teises. Konstitucija gali būti pakeista tik referendumu. Svarbiausi konstituciniai referendumai buvo susiję su abortais, Romos Katalikų Bažnyčios statusu, skyrybomis, Europos Sąjunga ir tos pačios lyties asmenų santuoka.[1]

PrezidentasKeisti

 
Áras an Uachtaráin Dubline. Oficiali Airijos prezidento rezidencija

Airijos prezidentas yra valstybės vadovas. Laikydamasis valstybėje nustatyto parlamentinio valdymo, prezidentas atlieka daugiausiai formalias pareigas, bet turi ir tam tikrų įgaliojimų.[5] Tapti prezidentu gali visi Airijos piliečiai, kuriems yra ne mažiau nei 35 metai. Prezidentas yra tiesiogiai renkamas slapto balsavimo metu. Kandidatą į prezidentus gali kelti ne mažiau nei 20 Oireachtas narių arba daugiau nei keturios Airijos apskričių ir miestų tarybos. Jei rinkimams iškeliamas tik vienas kandidatas, tais metais balsavimas nevyksta ir kandidatas yra laikomas išrinktu. Prezidento kadencija trunka septynerius metus. Prezidentas gali eiti dvi kadencijas iš eilės.[1]

Valstybės Taryba padeda prezidentui vykdyti kai kurias konstitucines funkcijas.[1] Airijoje nėra viceprezidento.[6] Jei dėl kokių nors priežasčių prezidentas negali vykdyti savo pareigų, arba prezidento postas tuo metu būna laisvas, prezidento funkcijas vykdo Prezidentinė Komisija.[1]

Įstatymų vykdomoji valdžiaKeisti

 
Vyriausybės pastatas Dubline

Vykdomąją valdžią vykdo vyriausybė. Konstitucijoje teigiama, kad ministrų kabinetą gali sudaryti ne mažiau nei septyni ir ne daugiau nei penkiolika narių, t. y. Taoiseach (ministras pirmininkas), Tánaiste (ministro pirmininko pavaduotojas) ir ne daugiau nei trylika kitų ministrų. Ministrą pirmininką iškelia Dáil Éireann (žemieji parlamento rūmai), o paskiria prezidentas.[1] Ministras pirmininkas iškelia likusių ministrų kandidatūrą, kurią turi patvirtinti tiek prezidentas, tiek žemieji rūmai. Jei ministras pirmininkas praranda didžiąją dalį parlamento palaikymo, jis privalo atsistatydinti, išskyrus atvejus, kai prezidentas jo patarimu paleidžia parlamentą. Tokiu atveju šalyje įvyksta visuotiniai rinkimai.[1]

Įstatymų leidžiamoji valdžiaKeisti

 
Airijos parlamento rūmai

Oireachtas pagal Airijos konstitucijos 15-tą straipsnį yra apibrėžtas kaip Airijos įstatymų leidžiamoji valdžia. Jį sudaro Airijos prezidentas ir du išrinkti rūmai: Dáil Éireann (Atstovų rūmai) ir Seanad Éireann (Senatas).[1] Kadangi Oireachtas taip pat sudaro prezidentas, oficialus parlamento pavadinimas yra „Oireachtas rūmai“ (angl. „Houses of the Oireachtas“). Atstovų rūmai yra dominuojantys įstatymų leidžiamosios valdžios rūmai. Prezidentas negali vetuoti Oireachtas parengtų įstatymo projektų, bet gali kreiptis į Aukščiausiąjį Airijos Teismą, kad šis spręstų, ar jie neprieštarauja konstitucijai.[7]

Atstovų rūmaiKeisti

Atstovų rūmai nariai yra renkami kartą per penkerius metus pagal proporcinio atstovavimo vieno perleidžiamo balso sistemos tipą. Į Atstovų rūmus gali būti išrinktas bet kuris Airijos pilietis, ne jaunesnis nei 21-erių metų ir nuolat gyvenantis valstybėje.[1] Rinkėjai yra visi Airijos ir Didžiosios Britanijos piliečiai, gyvenantys Airijoje ir sulaukę 18-os metų.[8] Atstovų rūmų nariai yra žinomi kaip Teachta Dála. Šiuo metu Atstovų rūmuose yra 158 nariai, iš kurių vienas, Ceann Comhairle (pirmininkas), automatiškai pakliūva į Atstovų rūmus per sekančius rinkimus.[9] Ministras pirmininkas, jo pavaduotojas ir finansų ministras privalo būti Atstovų rūmų nariais. Likę ministrai turi būti Atstovų rūmų nariai, tačiau ne daugiau nei du ministrai gali būti ir Senato nariais. Atstovų rūmai yra vienintelė institucija, kuri gali įvesti ir pakeisti įstatymo projektus susijusius su viešaisiais finansais (t. y. finansinius ir mokesčių įstatymus).[1]

Nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio Atstovų rūmuose nė viena partija neturėjo daugumos, todėl koalicinės vyriausybės buvo norma.

SenatasKeisti

Senatas daugiausiai yra patariamasis organas. Jį sudaro 60 senatorių. Senato rinkimai turi įvykti ne vėliau nei per 90 dienų nuo visuotinių Atstovų rūmų rinkimų. Ministras pirmininkas nominuoja vienuolika senatorių, šeši yra išrenkami tam tikri Airijos universitetai, o likę 43 yra išrenkami iš tam tikrų profesinių specialistų grupės kandidatų.[1] Šių 43 kandidatų rinkėjai yra 60 buvusios kadencijos senatoriai, 158 Atstovų rūmų parlamentarai ir 883 penkių miestų ir dvidešimt devynių apskričių tarybų nariai.[10] Senatui suteikiama teisė atidėti įstatymo projektus ir duota 90 dienų svarstyti ir keisti įstatymo projektus, kuriuos išleido Atstovų rūmai (išskyrus įstatymo projektus susijusius su viešaisiais finansais). Senatui leidžiama per 21-ą dieną apsvarstyti viešųjų finansų projektus. Jis negali jų keisti, bet gali pateikti tam tikras rekomendacijas.[1]

Teisminė valdžiaKeisti

 
”Keturių teismų“ pastatas Dubline

Airija yra bendrosios teisės jurisdikcija.[11] Teismų sistemą šalyje sudaro Aukščiausiasis teismas ir kiti įstatymais nustatyti žemesnieji teismai. Teisėjus skiria prezidentas po to kai jie būna iškeliami vyriausybės. Jie gali būti nušalinami nuo pareigų tik dėl netinkamo elgesio ar nebegalėjimo atlikti pareigų, ir tai tik su abiejų parlamento rūmų patvirtinimu.[1] Aukščiausiasis teismas yra paskutinis apeliacinės instancijos teismas, kurį sudaro vyriausiasis teisėjas ir ne daugiau nei septyni eiliniai teisėjai.[12] Aukščiausiasis teismas pilna sudėtimi retai sprendžia bylas. Paprastai, bylas nagrinėja trys, penki arba septyni teisėjai.

Aukščiausiasis teismas turi teisminės kontrolės galią ir gali paskelbti negaliojančiais tiek valstybės įstatymus, tiek valstybės aktus, jei jie prieštarauja konstitucijai.[13]

Viešasis sektoriusKeisti

Valstybės tarnyba, viešoji tarnyba ir valstybės remiamos įstaigos kartu sudaro viešąjį sektorių. Šių įvairių įstaigų valdymas iš esmės skiriasi. Pavyzdžiui, valstybės tarnyboje yra gana aiškiai apibrėžti valdymo modeliai; viešosiose paslaugose tos srities ministras arba Finansų ministras paskiria tam specialiai sudarytą komisiją; komercinė veikla, kuomet į ją būna įtraukta ir valstybė, paprastai vykdoma per valstybės remiamas įstaigas, kurios paprastai yra valdomos panašiai kaip privačios įmonės.

Valdžios įstaigos yra svarbus šalies darbdavys. 2013 m. duomenimis, tų metų birželio mėnesį viešajame sektoriuje dirbo 350 100 šalies gyventojų. Iš jų 38 700 dirbo valstybės tarnybos įstaigose, 254 100 – viešųjų paslaugų įstaigose, o 57 300 – valstybės remiamose įstaigose. Bendra valstybės dirbančiųjų skaičius tais metais buvo 1 869 900, taigi viešasis sektorius sudaro maždaug 20% darbo jėgos.[14]

Valstybės tarnybaKeisti

Tikimasi, kad Airijos valstybės tarnyba išlaikys politinį nešališkumą. Kai kurie jos skyriai yra visiškai nepriklausomi nuo vyriausybės sprendimų priėmimo.

Viešoji tarnybaKeisti

Viešoji tarnyba yra gana platus terminas, kuris nėra aiškiai apibrėžtas. Dėl šios priežasties valstybės tarnyba kartais yra įtraukiama į viešosios tarnybos sąvoką. Viešąją tarnybą sudaro vyriausybinės agentūros ir įstaigos, kurios teikia paslaugą vyriausybės vardu, bet nėra pagrindinės valdžios institucijos. Pavyzdžiui, vietinės valdžios institucijos, švietimo ir mokslo tarybos bei Airijos policija yra laikomos viešosios tarnybos institucijomis.

Vietinė valdžiaKeisti

Airijos konstitucija numato konstitucinį pagrindą vietinei valdžiai. Airijos parlamentas yra įgaliotas nustatyti vietinių valdžios institucijų kiekį, dydį ir suteikti tam tikras galias. Taip pat, pagal konstituciją, rinkėjai bent kartą per penkerius metus turi tiesiogiai išrinkti vietos valdžios narius.[1]

Airijos vietinę valdžią reglamentuoja keli vietinės valdžios įstatymai, iš kurių pats pirmasis buvo 1898 m. išleistas „Airijos Vietinės Valdžios Įstatymas”.[15] Svarbiausias iš jų yra 2001 m. pataisytas „Airijos Vietinės Valdžios Įstatymas“, kuris nustatė dviejų pakopų vietinės valdžios struktūrą. 2014-ųjų metų reforma panaikino žemutinę pakopą, t. y. miestelių tarybas, palikdama tik 31-ą vietinės valdžios instituciją.[16] Šiuo metu šalyje yra 26-ios apskričių tarybos (Dublino grafystė yra padalinta į tris tarybų sritis), trys miestų tarybos (Dublino, Korko ir Golvėjaus) bei dvi miesto ir apskričių tarybos (Limeriko ir Voterfordo).[17]

Politinės partijosKeisti

Airijos parlamente šiuo metu atstovauja nemažas skaičius politinių partijų, todėl koalicinės vyriausybės yra gana dažnas reiškinys. Airijos rinkimų sistemai buvo būdinga dvipartinė sistema, kuomet parlamente vyrauja dvi pagrindinės partijos. Visa tai pasikeitė po 2011 m. Airijos visuotinių rinkimų, kurių metu, viena didžiųjų šalies partijų, Fianna Fáil, prarado didelę dalį rinkėjų.

Fine Gael šiuo metu yra didžiausia šalies partija, kurios ištakos siekia dar Airijos pilietinio karo laikus.[3] Tradiciškai tokių pažiūrų partijos kaip Fine Gael yra siejamos su tvirtu tikėjimu verslumu ir atlygiu. Taip pat pastaraisiais metais partija buvo siejama su liberaliąja pasaulėžiūra. Nepaisant buvusio partijos lyderio Gareto Fitzdžeraldo socialdemokratinių pažiūrų,[18] šiandien partija išlieka krikščionių demokratų partija, kuri remiasi europiniais principais ir turi stiprią proeuropietišką perspektyvą.[3] Fine Gael buvo suformuota susijungus Cumann na nGaedheal, Centro ir Blueshirts partijoms.[19] Partija buvo sudariusi vyriausybę šiais laikotarpiais: 1922-1932 m. (kaip Cumann na nGaedheal), 1948-1951 m., 1954-1957 m., 1973-1977 m., 1981-1987 m., 1994-1997 m. ir nuo 2011 m. iki dabar.

Fianna Fáil, Airijos respublikonų partija, kurią 1927 m. įkūrė Éamon de Valera,[20] yra antra didžiausia Airijos partija. Partija yra laikoma centro dešiniąja.[21] Pirmą kartą ji suformavo vyriausybę remdamasi populistine žemės perskirstymo reforma. Šiais laikais partija teikia pirmenybę nacionalinei prekybai ir respublikiniam populizmui. Partija buvo suformavusi vyriausybę septynis kartus: 1932-1948 m., 1951-1954 m., 1957-1973 m., 1977-1981m., 1982m., 1987-1994m. ir 1997-2011 m. Iki 2011 m. Fianna Fáil sudarė daugumą parlamente. Deja, 2011 m. rinkimuose, ji prarado didžiulę dalį rinkėjų.

Trečia pagal dydį Airijos partija yra Sinn Féin, kuri dabartine savo forma buvo įkurta 1970 m. Sinn Féin yra respublikonų partija, kuri laikosi kairiosios pakraipos ekonomikos ir socialinės politikos pažiūrų.[22] Pirmapradė Sinn Féin vaidino svarbų vaidmenį Airijos nepriklausomybės kare. Fine Gael ir Fianna Fáil kildina save būtent iš šios partijos.[20] Šiuolaikinė Sinn Féin istoriškai yra susijusi su laikinąja Airijos respublikos armija.[23]

Ketvirta pagal dydį šalies partija yra centro kairioji Airijos darbininkų partija, kuri buvo įkurta 1912 m. Leiboristai palaiko oficialius ryšius su profesinėmis sąjungomis.[24] Septynis kartus partija buvo koalicinės vyriausybės dalis, šešioms lyderiavo Fine Gael, o vienai – Fianna Fáil.

Rinkimų sąjunga „Solidarumas ir Žmonės prieš pelną“, susidedanti iš Solidarumo partijos ir „Žmonių prieš pelną“ partijos, šiuo metu yra penkta didžiausia frakcija parlamente. 2015 m. susikūrusi sąjunga atstovauja kairiosios pakraipos socialistinei pozicijai. Ypatingą dėmesį partija skiria vandens mokesčio panaikinimui.[25]

Kitos partijos ir frakcijos, atstovaujamos parlamente, yra „Independents 4 Change”, Socialdemokratų partija ir Žaliųjų partija. Airijos parlamente taip pat yra keli nepriklausomi parlamentarai, kurių dauguma iš esmės laikosi kairiųjų pažiūrų.[26] 2015 m. šalyje buvo suformuota nepriklausomų kandidatų į parlamentą sąjunga. Šeši sąjungos nariai 2016 m. rinkimų metu pakliuvo į parlamentą.

Tarptautiniai santykiaiKeisti

Airijos tarptautiniams santykiams didelę įtaką daro narystė Europos Sąjungoje. Šaliai taip pat svarbūs dvišaliai santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis bei Jungtine Karalyste.

NeutralitetasKeisti

Airija jau nuo pat Antrojo pasaulinio karo yra linkusi į neutralitetą,[27] todėl šalis nėra NATO narė.

Ši politika padėjo Airijos gynybos pajėgoms nuo 1960 m. sėkmingai prisidėti prie Jungtinių Tautų Organizacijos taikos palaikymo misijų[28] Kongo krizės metu, ir vėliau Kipre, Libane, Irano ir Irako pasienyje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Etiopijoje ir Eritrėjoje, Liberijoje, Rytų Timore, Darfūre ir Čade.

Dalyvavimas tarptautinėse organizacijoseKeisti

Airijos Respublika yra šių organizacijų narė: Australia Group,[29] Tarptautinių atsiskaitymų bankas, Britanijos ir Airijos Taryba, Europos Taryba, Keltų lyga, ERPB, JTEEK, Europos investicijų bankas, Europos ekonominė ir pinigų sąjunga, Europos kosmoso agentūra, Europos Sąjunga, MŽŪO, TATENA, Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, TCAO, TBT, Tarptautiniai prekybos rūmai, Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija, TRK ir RPJ, TPA, Tarptautinė energetikos agentūra, Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė darbo organizacija, TVF, IMO, Intelsat, Interpolas, TOK, TMO (stebėtoja), ISO, Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga, Jungtinių Tautų referendumo Vakarų Sacharoje misija, Neprisijungimo judėjimas (valstybė svečias), Branduolinės energijos agentūra, Branduolinių tiekėjų grupė, EBPO, Cheminio ginklo draudimo organizacija, ESBO, Partnerystė taikos labui, Jungtinės Tautos, UNCTAD, UNESCO, Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras, Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija, Jungtinių Tautų Irako ir Kuveito stebėjimo misija, Jungtinių Tautų mokymo ir tyrimų institutas, Jungtinių Tautų laikinosios administracijos misija Kosove, Jungtinių Tautų stebėtojų misija Prevlakoje, Jungtinių Tautų paliaubų priežiūros organizacija, Visuotinė pašto sąjunga, PMO, Vakarų Europos Sąjunga (stebėtoja), PSO, Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija, Pasaulio meteorologijos organizacija, PPO ir Zangger Committee.

Šiaurės AirijaKeisti

Šiaurės Airija yra svarbus Airijos politikos faktorius nuo pat tada kai 1920 m. Airijos sala buvo padalinta į Šiaurės Airiją ir Airijos Respubliką.[30] Sukūrus Šiaurės Airiją kilo konfliktas tarp šiaurės nacionalistų (daugiausiai Romos katalikai), kurie siekė susivienijimo su Airijos Respublika, ir unionistų (daugiausiai protestantai), kurie norėjo, kad Šiaurės Airija liktų Jungtinėje Karalystėje. 1921 m. suformavus Šiaurės Airiją, buvo atsisakyta prisijungti prie Airijos laisvosios valstybės, dauguma Romos katalikų ir respublikonų buvo diskriminuojami. Proporcinio atstovavimo panaikinimas ir balsų klastojimas lėmė, kad neproporcingai didelė parlamento narių dauguma buvo unionistai. Net tuometinis Šiaurės Airijos ministras pirmininkas Džeimsas Kreigas didžiavosi savo protestantų parlamentu.[31] 1967 m. buvo įkurta „Šiaurės Airijos pilietinių teisių asociacija“, kuri turėjo panaikinti diskriminaciją tarp katalikų ir protestantų.[32] Asociacijai ypatingai priešinosi unionistų bendruomenės. Septintojo dešimtmečio pabaigoje šis konfliktas peraugo į smurtinį konfliktą, kuris įtraukė laikinąją Airijos Respublikos armiją, lojalistų sukarintąsias pajėgas, policiją ir Britanijos armiją. Pastaroji iš pradžių buvo įkurta, kad apsaugotų katalikų bendruomenes nuo lojalistų smurto. Dėl šių susirėmimų buvo sustabdytas Šiaurės Airijos parlamento darbas, o nesėkmingos Britanijos vyriausybės pastangos atkurti valdžios pasidalijimo principą šalyje buvo įgyvendintos tik po 1998 m. pasirašytos Didžiojo Penktadienio sutarties.[33] Dėl šių susirėmimų Šiaurės Airijoje žuvo tūkstančiai žmonių.

Nuo pat Airijos Respublikos įkūrimo, jos politika yra nutraukti konfliktą Šiaurės Airijoje ir sukurti suvienytą Airiją. Siekdama užbaigti smurtinius konfliktus, Airijos vyriausybė tapo Didžiojo Penktadienio sutarties partnere.

Sinn Féin jau ilgą laiką veikia tiek Šiaurės Airijoje, tiek Airijos Respublikoje. Fianna Fáil neseniai atidarė filialą Deryje ir pradėjo rinkti narius Karalienės universitete, Belfaste.

Šiaurės ir Pietų ministrų tarybaKeisti

Pagal Didžiojo Penktadienio susitarimą ir konstitucijos trečiąjį straipsnį, Šiaurės ir Pietų ministrų taryba ir šešios Šiaurės ir Pietų įgyvendinimo institucijos koordinuoja veiklas ir atlieka tam tikrą vyriausybinę funkciją visoje Airijos saloje.[1] Įgyvendinimo įstaigos turi ribotą vykdomąją valdžią šešiose politinėse srityse. Tarybos posėdžiai vyksta kaip Airijos Respublikos ir Šiaurės Airijos ministrų susitikimai. Vieną kartą taryba buvo sustabdyta tarp 2002 m. iki 2007 m. Nepaisant to, 2007 m. gegužės mėnesį atnaujinus decentralizuotą vyriausybę Šiaurės Airijoje, taryba vėl perėmė savo pareigas.

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 „Constitution of Ireland“ (PDF). 2018 m. gruodis. Nuoroda tikrinta 2019-12-01. 
  2. Kissane, Bill (2005). The Politics of the Irish Civil War. OUP Oxford. ISBN 978-0-19-927355-3.
  3. 3,0 3,1 3,2 „History of Fine Gael“. Nuoroda tikrinta 2019-12-01. 
  4. „Democracy Index 2018: Me too?“ (PDF). The Economist Intelligence Unit. 2019. Nuoroda tikrinta 2019-11-28. 
  5. „President of Ireland. Role and function“. Nuoroda tikrinta 2019-12-01. 
  6. „The Irish State - President, Parliament and Government“. Nuoroda tikrinta 2019-12-01. 
  7. „President of Ireland and legislation“. Citizens Information. Nuoroda tikrinta 2019-12-02. 
  8. Sheahan, Fionnan; Reidy, Theresa (2014 m. gegužės 23 d.). „System seems complicated but your vote really does matter“. Independent. Nuoroda tikrinta 2019-12-02. 
  9. Barrett, Gavin (2018). The evolving role of national parliaments in the European Union– Ireland as a case study. Manchester University Press. ISBN 152612257X, 9781526122575.
  10. „How the Seanad is Elected“ (PDF). Department of Housing, Planning, Community and Local Government. Nuoroda tikrinta 2019-12-02. 
  11. (1967) English law in Ireland, 1290–1324. Cambridge University Press.
  12. „Courts and Court Officers Act“. 1995. Nuoroda tikrinta 2019-02-04. 
  13. Allen, Catherine; Hayes, Mason (2018 m. kovo 1d.). „Legal systems in Ireland: overview“. Thomson Reuters. Practical Law. Nuoroda tikrinta 2019-12-04. 
  14. „Principal Statistics“. Central Statistics Office. Nuoroda tikrinta 2019-12-05. 
  15. Beckett, J C (1966). The Making of Modern Ireland 1603 – 1923. London: Faber & Faber. ISBN 0-571-09267-5.
  16. „Local Government Reform Act 2014“. 2014. Nuoroda tikrinta 2019-12-05. 
  17. „Local government facts and figures: Ireland“. Local Government Information Unit. Nuoroda tikrinta 2019-12-05. 
  18. „Garret Fitzgerald“. The Telegraph. 2011 m. gegužės 19. Nuoroda tikrinta 2019-12-06. 
  19. Farrel, Mel (2014 rugsėjis). „From Cumann na nGaedheal to Fine Gael: The Foundation of the United Ireland Party in September 1933“. Eire-Ireland; a journal of Irish studies 49: 143–171. doi:10.1353/eir.2014.0019. 
  20. 20,0 20,1 Mac Donnchadha, Pádraig. „Fianna Fáil is founded“. Nuoroda tikrinta 2019-12-14. 
  21. (1998) Ireland and the Politics of Change. Routledge. ISBN 978-1-317-88118-6.
  22. Houeix, Romain. "Irish reunification 'on the table', says Sinn Fein's new leader amid Brexit talks", France 24, 26 February 2018. Nuoroda tikrinta 2019-12-14.
  23. "Provisional Sinn Féin", in W.D. Flackes & Sydney Elliott (1994) Northern Ireland: A Political Directory 1968–1993. Belfast: Blackstaff Press.
  24. „Labour's proud history“. Labour.ie. Nuoroda tikrinta 2019-12-14. 
  25. Hearne, Rory (2015 balandis). „The Irish water war, austerity and the ‘Risen people’“ (PDF). Department of Geography, Maynooth University. 
  26. „Looking Left next Friday … | The Cedar Lounge Revolution“. Cedarlounge.wordpress.com. Nuoroda tikrinta 2019-12-14. 
  27. Spelman, Greg (2004). „Ireland's Neutrality Policy in World War II: The Impact of Belligerent Pressures on the Implementation of Neutrality“. UCLA Historical Journal 20: 60–82: 60. 
  28. Murphy, Ray. „60 years of overseas service“. RTE. Nuoroda tikrinta 2019-12-15. 
  29. „The Australia Group - Participants“. Australiagroup.net. Nuoroda tikrinta 2019-12-15. 
  30. Smith, Evan (20 July 2016). „Brexit and the history of policing the Irish border“. History & Policy. History & Policy. Nuoroda tikrinta 2019-11-15. 
  31. Northern Ireland House of Commons Official Report, Vol 34 col 1095. Sir James Craig, Unionist Party, then Prime Minister of Northern Ireland, 24 April 1934.
  32. NICRA coverage, cain.ulst.ac.uk; Nuoroda tikrinta 2019-12-15
  33. „What was the Good Friday Agreement?“. BBC.co.uk. 2018 m. balandžio 10 d. Nuoroda tikrinta 2019-12-15.