Afrikos tautų mitologija

Afrikos tautų mitologija – Užusachario Afrikos tautų mitinis pasaulėvaizdis.

Skirtingų Afrikos tautų mitologijų tipai nulemti daugiausia pagal pagrindinio mitinio veikėjo, apie kurį klostosi mitai ir mitologiniai pasakojimai, toteminiai ar antropomorfiniai protėviai, sudievinti vadai ar karaliai, kalviai, saulės, žemės dievybės, griausmavaldžiai, dvasios, vandens dievybės ir kt., charakterio. Šie mitologiniai veikėjai apdovanoti sutverėjo, gimdytojo, kultūrinio didvyrio, dažnai ir triksterio savybėmis (pastaroji savybė ypač būdinga archajiškai mitologijai – bušmenų, hotentotų ir kt.; žr. Cagnas, Heitsi Eibibas). Išvystytose mitologijose (pvz., jorubų, dagomėjų ir kt.), kur susiklostę politeistiniai dievų panteonai ir įvykęs dievų paskirčių išskyrimas, triksteris iškyla kaip atskiras veikėjas.

Toteminiai vaizdiniai (toteminiai protėviai, zoomorfiniai kultūriniai didvyriai) būdingiausi archajiškose mitologijose. Tačiau kaip paskiri reliktai jie aptinkami ir daugelyje vėlyvesnių mitologinių sistemų (pvz., Aido Hvedo). Mitologijose, kuriose įsivyrauja dangiškoji dievybė, griausmavaldis, zoomorfinis kultūrinis didvyris tampa padėjėju, aukščiausiojo dievo pasiuntiniu (pvz., mituose dievo Mulungu nurodymu chameleonas apmokęs žmogų išgauti ugnį). Vėlyvesnėse mitologijose modifikuoti toteminiai vaizdiniai pasireiškia toteminių gyvūnų vardų kaip epitetų naudojimu – šiais vardais apdovanojami dievai, dieviškieji protėviai, vadai, karaliai (pvz., ašančių dievybės Njamio epitetas „didysis voras“, šonų dievybės epitetas Mvari („dramblys“)). Didžiųjų ežerų krašto, Kongo baseino, Rytų Sudano tautų mitologijose, kuriose itin svarbus karališkųjų protėvių kultas, taip pat išlikę totemizmo bruožų – karališkosios dinastijos pradininku laikomas koks nors žvėris. Dagomėjų (fonų) karališkosios giminės nariai vadindavosi leopardo vaikais (agasuviais).

Afrikos tautų mitologijai būdingi pasakojimai apie antropomorfinius giminės pradininkus, atliekančius demiurgo, protėvio, kultūrinio didvyrio paskirtį (pvz., Mukuru pas hererus, Unkulunkulu pas zulus, Morimo pas sutočvanus, Mbori pas azandžius). Kartais kultūriniai didvyriai ir pirmažmogiai taip pat laikomi griausmavaldžiu dievu (pvz., šonų Mvaris, Rytų Afrikos bantų Mulungu).

Tautų, kuriose pasireiškė socialinis išsisluoksniavimas (ypač sukūrusiose ankstyvąsias valstybes), mitologijoms būdinga tai, kad pagrindiniu veikėju tampa sudievintas vadas, valdovas, dieviškasis karališkasis protėvis, vaizduojamas kaip pirmažmogis, kaip kultūrinis didvyris, dovanojąs žmonėms ugnį, vandenį, maistines kultūras, apmokantis amatų, apeigų ir kt. Gandų mitologijai ypač būdingas mitų apie dievus ir kultūrinius didvyrius susiliejimas su legendomis apie vadus ir karalius. Jų pasakojimai sukasi apie sudievintą karalių Kintu, kuris yra tuo pačiu pirmažmogis ir kultūrinis didvyris.

Taip pat ir Vakarų Afrikos tautoms būdinga karališkosios valdžios sakralizacija. Senovės Benino religijai buvo būdingas karališkųjų protėvių kultas, o Ašančio karališkųjų protėvių dvasios laikytos visaliaudinėmis dievybėmis. Tas buvo būdinga ir Didžiųjų ežerų bei rytų Sudano valstybėse (tų kraštų kultinės dievybės – Riangombė, Gihanga, Kigva, Njikangas).

Afrikos tautų dievybės glaudžiai susiejamos su gamtos reiškiniais ir dangiškaisiais šviesuliais. Hadzapių mitologijoje mėnuo (Hainė) ir saulė (Išoko) iškyla kaip pagrindiniai mitiniai veikėjai – demiurgai, kultūriniai didvyriai. Mitai apie saulės dievybę paplitę pas parus (Izuva, jis išstūmė pasaulio kūrėją Kiumbę), pas mosius (Vendė), pas kumbius, sukumus (Lijuba ar Lijova, taip pat ir demiurgas), ir kt. Kai kuriose tautose senąsias saulės dievybes išstūmė naujos arba pradėjo egzistuoti lygia greta, arba perdavė savo paskirtis naujoms dievybėms. Dažnai dievams suteikiamas palaimus saulės vardas (pvz., njamvezių dievybės epitetai, reiškiantys saulę – Kazioba, Ljuba, Limi). Dievai-griausmavaldžiai įkūnija lietų, perkūniją (pvz., Zambezės ir Kongo baseinų Leza, kikujų ir kambų Ngai, dinkų Dengditas ir kt.). Susiklosčius aplinkybėms, griausmavaldis dievas gali būti susietas su protėvių kultu. Kita vertus, ir protėviai gali turėti griausmavaldžio bruožų. Besiliejant šioms savybėms iškyla vieningas protėvio-griausmavaldžio paveikslas.

Dažnai dangiškoji ir žemiškoji dievybės sudaro protėvių porą – pagimdo saulę, mėnesį ir kt. (Njamė ir Asase Afua pas ašančius, Obasi-osa ir Obasi-nsi pas ekojus, Či ir Alė pas igbus, Ete Abasi ir Eka Abasi pas ibibijus ir kt.). Kai kurių tautų mitologijose (dogonų, bambarų) dievai ar vandens dvasios sukuria pasaulio tvarką.

Valstybingumą išvysčiusių tautų (fonų, jorubų, gandų ir kt.) mitologijoms būdingas dievų panteonas, garbinamas valdančiųjų. Panteonui paprastai vadovauja koks nors menkai išreikštas, tolimas, abstraktus dangiškas dievas (deus otiosus), jo sąryšis su gamtos reiškiniais neišreikštas. Panteono vadas dažnai vaizduojamas kaip karališkasis protėvis arba didysis žynys (pvz., Olorunas, Imana, Katonda, Vamara).

Kai kurių Vakarų Afrikos tautų (dogonų, bambarų, mosių, malinkų, bozų, kurumbų ir kt.) mitologijoms būdingos sudėtingos mitologinės sistemos, pasižyminčios išvystyta simbolika. Šios, „antrinės“ mitologijos sudarymui didelę įtaką padaręs žynių sluoksnis, slaptosios bendrijos. Šitokia mitologija gerokai skiriasi nuo etnografų, misionierių, keliautojų surinktos liaudies mitologijos.

Mitologiniai vaizdiniai persmelkę įvairius afrikietiškos tautosakos žanrus. Tautosaka pasižymi ypatinga archajika, išlikusiu gyvu santykiu su mitologija.

Literatūra

• Котляр Б. С., Миф и сказка Африки, М., 1975;
• Котляр Б. С., „Мифы бантуязычных народов Тропической и Южной Африки“, Советская этнография, 1967, No 3;
• Ольдерогге Д. А., „Сумаоро – царь кузнецов и древняя культура Западной Африки“, в сб.: Africana. Этнография, история, лингвистика, Л., 1969 (Труды Института этнографии. Новая серия, т. 93);
• Сундьята. Мандингский эпос, пер. с франц., М.-Л., 1963;
• Оля Б., Боги Тропической Африки, пер, с франц., М., 1976;
• Сказки народов Африки, М., 1976;
• Сказки зулу. Izinganekwane, вступ. ст. и прим. И. Л. Снегирева, М.-Л., 1937;
• Фробениус Л., Детство человечества, пер. с нем., СПБ, [1900];
• Харузина В. Н., Африканские сказки, М., 1919;
• Шаревская Б. И., Старые и новые религии Тропической и Южной Африки, М., 1964;
• Abrahamsson H., The origin of death. Studies in African mythology, Uppsala, 1951 (Studia ethnographica upsaliensia, 3);
• Bastide R, „Mythologies africaines“, в кн.: Grimal P., Mythologies des montagnes, des forкis et des Оies, P., 1963;
• Baumann H., Schöpfung und Urzeit des Menschen im Mythus der afrikanischen Völker, B., 1964;
• Finnegan R., Oral literature in Africa, Oxf., 1970;
• Atlantis. Volksmärchen und Volksdichtungen Afrikas, Hrsg. von L, Frobenius, Bd. 1-12, Jena, 1921-28;
• Parrinder E. G., African mythology, L.,1967;
• [Radin P.], African folktales and sculpture, N. Y., 1952;
• Sicard H. von. Ngoma Lungundu. Eine afrikanische Bundeslade. Uppsala, 1952;
• Tegnaeus H., „Le heros civilisateur“. Contribution a latude ethnologique de la religion et de la sociologie africaines, Stockh., 1950;
• Waterman R. A., Bascom W. R., „African and New World negro folklore“, в кн.: Funk and Wagnalls Standard dictionary of folklore, N. Y., 1972;
• Werner А., „African mythology“, в кн.: The mythology of alt races, v. 7, Boston, 1925;
• Werner А., Myths and legends of the Bantu, L., 1968.