Afotinė zona
Afotinė zona (angl. aphotic zone; iš gr. ἀ- 'be' + gr. φῶς 'šviesa') – ežero ar vandenyno dalis, kurios nepasiekia Saulės šviesa, todėl joje nevyksta fotosintezė. Formali apibrėžtis - zona, į kurią patenka mažiau kaip 1% Saulės spinduliuotės iš vandens paviršiaus. Šioje zonoje praktiškai vienintelė aptinkama šviesa atsiranda dėl bioliuminescencijos. Maisto medžiagos gaunamos iš grimztančių negyvų organizmų ir jų liekanų.
Virš afotinės zonos yra fotinė zona, kurią tiesiogiai veikia Saulės šviesa. Gylis, kuriame prasideda afotinė zona, priklauso nuo vandens drumstumo ir metų laiko. Afotines zonas turi ne tik vandenynai, bet ir gilūs ežerai, pvz., Baikalas.
VandenynasKeisti
Afotinė zona neturi vieningo apibrėžimo, tad jos viršutinė riba yra nuo maždaug 200 m iki 1000 m gylio, o apatinė – vandenyno dugnas.[1][2][3]Temperatūra šioje zonoje kinta nuo 0°C iki 6°C.
Afotinės zonos ekosistemosKeisti
Zonoje gyvena gyvūnų rūšių, pasižyminčių specifine kūno sandara. pvz., pelikanžuvės (Saccopharyngiformes), gigantiškieji kalmarai (Architeuthis), velniažuvės (Lophiiformes), vampyriniai kalmarai (Vampyromorphida). Jie geba išgyventi visiškoje tamsoje. Biologinė įvairovė afotinėje zonoje skurdi, biomasės mažai.
Gyvūnai – plėšrūnai ir detritofagai. Pastarieji minta vadinamuoju „lavonų lietumi“ – iš aukštesnių pelagialės sluoksnių grimztančiais organizmų kūnais ir kitokiais likučiais, Išimtis yra ypatingos giliavandenės ekologinės zonos hidrotermalės, susijusios su juodaisiais rūkaliais. Tai savotiškos ekologinės giliavandenės oazės, kurių mitybinės grandinės pagrįstos chemoautotrofinėmis bakterijomis, išgaunančiomis energiją iš hidroterminių šaltinių sulfidinių junginių.
Keisti
Afotinė zona dalinama į tris papildomas zonas[4]:
- Batialinė zona – nuo 200 m iki 2000 m[4].[5] Ją sudaro batipelagialė ir batialė, papildomos formos yra pseudobatialė ir talasobatialė.
- Abisalinė zona – nuo 2000 iki 6000 m[4]. Ją sudaro abisopelagialė ir abisalė, papildoma forma yra pseudoabisalė.
- Hadalinė zona – nuo 6000 iki vandenyno dugno.[4] Ją sudaro hadopelagialė ir hadalė.
NuorodosKeisti
- ↑ Earle, Sylvia A.; Thorne-Miller, Boyce (1999). The living ocean: understanding and protecting marine biodiversity. Washington, D.C.: Island Press. pp. 56–57. ISBN 1-55963-678-5.
- ↑ Kunich, John C. (2006). Killing our oceans: dealing with the mass extinction of marine life. Westport, CT: Praeger Publishers. pp. 8–9. ISBN 978-0-275-98878-4.
- ↑ Williams, Linda Meyer (2004). Earth science demystified. London: McGraw-Hill. p. 287. ISBN 0-07-143499-2.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Pinet, Paul R. (2009). Invitation to Oceanography. Jones & Bartlett Publishers. pp. 294. ISBN 0-7637-5993-7.
- ↑ Freiwald, Andre. Cold-Water Corals and Ecosystems (Erlangen Earth Conference Series) (Erlangen Earth Conference Series). Springer. p. 980. ISBN 978-3-540-24136-2.