Atverti pagrindinį meniu
Adriano Celentano
Biografija
Pilnas vardasAdriano Celentano
Gimė1938 m. sausio 6 d. (81 metai)
Milanas, Italija
Žanraipop, disko, rokenrolas
Veiklamuzikos atlikėjas, dainų tekstų autorius, aktorius, režisierius, televizijos laidų vedėjas
Instrumentaivokalas, gitara, pianinas, mušamieji
Aktyvumo metai1957–dabar
Įrašų kompanijaJolly, Clan Celentano

Adrijano Čelentano (tikrasis vardas – Adriano Celentano ; g. 1938 m. sausio 6 d. Milanas) – italų aktorius, režisierius, kompozitorius, dainininkas, televizijos laidų vedėjas ir visuomenės veikėjas. Jis yra vienas sėkmingiausių visų laikų Italijos atlikėjų, pardavęs daugiau kaip 150 milijonų albumų kopijų.[1][2] Suvaidinęs daugiau kaip 30-yje kino filmų, jis 2 kartus buvo apdovanotas David di Donatello prizu kaip geriausias aktorius, o 1989 m. – Milano miesto apdovanojimu „Ambrogino d‘oro“. Jo vardu yra pavadintas asteroidas Nr. 6697, atrastas 1987 m.[3]

Čelentano parašas

BiografijaKeisti

Kilmė ir jaunystėKeisti

Čelentano gimė šeimoje, atsikrausčiusioje iš Apujos į Milaną ir buvo penktasis jų vaikas (motinai tuo metu buvo jau 44 metai). Sulaukęs dvylikos metų, jis metė mokyklą ir pradėjo dirbti įvairius pagalbinius darbus, kad padėtų sunkiai besiverčiančiai šeimai. Vienas iš tokių buvo laikrodininko padėjėjas ir pomėgis juos taisyti ilgainiui tapo jo hobiu.[4]

Dar paauglystėje jis išsiskyrė savo gebėjimu juokinti žmones ir sesuo nusiuntė jį į antrininkų konkursą. Už amerikiečių komiko Jerry Lewis parodiją Čelentano užėmė 1 vietą ir laimėjo 100 tūkstančių lirų.

6 dešimtmečio viduryje Čelentano susidomėjo tuo metu populiarėjančia rokenrolo muzika bei susipažino su Miki Del Prete, vėliau tapusiu jo prodiuseriu ir ilgamečiu bendražygiu. Jis pradėjo pats rašyti ir atlikti dainas, kurį laiką buvo grupės „I Ribelli“ nariu.

Muzikinė karjeraKeisti

 
1972 m.

Pirmuoju Čelentano pasirodymu scenoje tapo 1957 m. gegužės 18 d. Milane vykęs rokenrolo konkursas, kuriame jis grojo su grupe „Rock Boys“. Visos dalyvaujančios grupės pristatė žinomų amerikiečių atliekamų dainų versijas, tačiau „Rock Boys“ atliko savo kūrybos dainą, su kuria ir laimėjo konkursą.[5]

1958 m. liepą Čelentano laimėjo Ankonoje vykusį muzikinį konkursą, o po dviejų metų pasirašė kontraktą su įrašų kompanija „Jolly“. 1960 m. pasirodė jo pirmasis albumas „Adriano Celentano con Giulio Libano e la sua orchestra“, tačiau netrukus atlikėjas buvo priverstas atlikti karinę tarnybą.

1961 m. sausį, gavęs specialų gynybos ministro Giulio Andreotti leidimą, Čelentano pirmą kartą dalyvavo San Remo muzikos festivalyje su daina „Ventiquattromila baci“. Daina užėmė 2 vietą ir vėliau buvo išrinkta šalies dešimtmečio daina.[6]

Metų pabaigoje Čelentano nutraukė sutartį su įrašų kompanija ir kartu su bendraminčiais įkūrė savo, pavadindamas ją „Clan Celentano“. 1965 m. ji išleido 4-ąjį Čelentano albumą „Non mi dir“, parduotą daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. 1962 m. jis laimėjo „Cantagiro“ dainų konkursą, po kurio leidosi į gastroles po Prancūziją ir Ispaniją bei kaip televizijos laidų vedėjas debiutavo televizijoje.[7]

1966 m. Čelentano grįžo į San Remo festivalį su daina „Il ragazzo della via Gluck“, kuri, nors ir nepelnė apdovanojimų, tapo didžiuliu hitu ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Buvo išleistas to paties pavadinimo albumas, o po 2 metų atlikėjas 3 kartą dalyvavo konkurse. Daina „Canzone“ užėmė 3 vietą, tačiau vėl tapo labai populiari.

1967 m. buvo išleistas singlas „La coppia più bella del mondo“ (liet. „Gražiausia pora žemėje“), kurį Čelentano atliko kartu su žmona, aktore Claudia Mori.

1968 m. pasirodė albumas „Azzurro/Una carezza in un pugno“, kuriame esanti daina „Azzurro“ tapo viena žinomiausių jo repertuare, vėliau perdainuota Gianni Morandi, Mina, Die Toten Hosen, Ricchi e Poveri ir kitų atlikėjų. 1970 m. Čelentano dar kartą dalyvavo San Remo festivalyje, kuriame su Mori atliko dainą „Chi non lavora non fa l’amore“ ir pirmą kartą konkurse užėmė 1 vietą.[8]

1972 m. pasirodžiusiame albume „I mali del secolo“ visos dainos buvo sukurtos paties Čelentano, o populiariausia jų tapo kompozicija „Un albero di trenta piani“. 1976 m. pasirodęs albumas „Svalutation“, kuriame atlikėjas pasisakė ir socialinėmis temomis, o darbas sulaukė populiarumo Prancūzijoje ir Vokietijoje.

1979 m., kuriant albumą „Soli“, jis pirmą kartą bendradarbiavo su kitu žinomu šalies atlikėju Toto Cutugno, o jų bendras darbas tope išsilaikė net 58 savaites. 1980 m. jie kartu išleido dar vieną bendrą darbą – „Un po’ artista un po’ no“ (iš viso Cutugno parašė jam 30 dainų).[9]

1984 ir 1986 m. buvo išleisti albumai „I miei americani “ ir „I miei americani 2 “, kuriuose jis atliko amerikiečių atlikėjų kūrinius, išverstus į italų kalbą.

Nuo 1987 m. iki 1991 m. Čelentano tiek muzikinėje, tiek aktorinėje karjeroje padarė pertrauką, po kurios išleido albumą „Il re degli ignoranti“. Pritariančio vokalo partijas jame atliko jo vaikai, o tais pačiais metais atlikėjas išleido ir to paties pavadinimo knygą.

Devyniasdešimtaisiais jis nustojo filmuotis kine ir visą dėmesį sutelkė į muziką. 1994 m. pasirodė albumas „Quel punto“ ir atlikėjas vėl surengė gastroles ne tik Italijoje, bet ir užsienyje. Po metų buvo išleistas pirmas ir vienintelis remiksų albumas „Alla corte del remix“. 1997 m. rugsėjo 27 d. jis surengė koncertą Bolonijoje 23-ame Eucharistijos kongrese, kuriame dalyvavo ir popiežius Jonas Paulius II. 1998 m. jis kartu su atlikėja Mina išleido albumą „Mina Celentano“, kurio buvo parduota daugiau kaip 1,6 milijono egzempliorių.

2004 m. Čelentano svečio teisėmis pasirodė San Remo muzikos festivalyje. 2007 m., švęsdamas savo 70-metį, jis išleido savo 40-ąjį solinį albumą „Dormi amore, la situazione non è buona“, o 2008 m. – dvigubą rinkinį „L’animale“, sudarytą iš 28 kompozicijų. 2011 m. lapkritį pasirodė kol kas paskutinis Čelentano albumas „Facciamo finta che sia vero“. 2012 m. jis dar kartą pasirodė San Remo festivalyje, kur atliko ne tik senas, bet ir naujas kompozicijas. Jo pasirodymas iki paskutinės akimirkos buvo laikomas paslaptyje, pradžioje jam priešinosi ir televizijos kanalas RAI, nes Čelentano paskutiniu metu aštriai kritikavo valdžios politiką.[10] Politinių pasisakymų jis neatsisakė ir pasirodymo metu, kuris vėliau sulaukė didelio atgarsio vietinėje spaudoje.

2012 m. Čelentano surengė koncertines gastroles „Rock Economy“ Italijoje ir Europoje, o spalio 8-9 dienomis – grandiozinį pasirodymą Veronos amfiteatre, kurį tiesiogiai transliavo televizija, o jo įrašas išleistas CD ir DVD „Adriano Live“.

2013 m. vasario 19 d. savo oficialiame YouTube kanale Čelentano patalpino naują dainą – „Ti fai del male“, – skirtą Italijos parlamento rinkimams, o lapkričio 19 d. – keturgubą rinktinį albumą „…Ardiano“, kuriame taip pat buvo ir naujų kompozicijų.

Karjera kineKeisti

 
2008 m.

Iš viso Čelentano nusifilmavo 41 filme, iš kurių 4 pats režisavo. Jo debiutas sutapo su muzikinės karjeros pradžia – 1959 m., po metų jis pasirodė epizodiniame dainininko vaidmenyje garsiame Federico Fellini filme „La dolce vita“. Iki 1969 m. jis atlikdavo daugiausiai epizodinius vaidmenis (paprastai – dainininkų), kol sulaukė pripažinimo už vaidmenį juostoje „Serafino“.

Po šio filmo Čelentano ėmė filmuotis nuolat – kasmet pasirodydavo mažiausiai vienas filmas su jo pasirodymu. Čelentano filmavosi Sergio Corbucci („Blefas“), Dario Argento („Penkios dienos“) juostose, taip pat su aktoriais Anthony Quinn („Blefas“), Sophia Loren („Balta, raudona ir...“) bei kitais. 1975 m. pasirodė juosta „Yuppi Du“, kurią Čelentano režisavo, parašė scenarijų, sukūrė muziką ir atliko pagrindinį vaidmenį. Kad sukurti filmą, jis net buvo priverstas užstatyti savo vilą.[11] Juostoje taip pat vaidino jo žmona bei 3 vaikai, o restauruota versija 2008 m. buvo demonstruota Venecijos kino festivalyje.

1978 m. pasirodė biografinis filmas „Pamišėlis Džepo“, o Čelentano pradėjo bendradarbiauti su režisierių duetu Castellano ir Pippolo, su kuriais vėliau sukūrė 8 filmus. Pirmuoju tapo skandalinga komedija „Dėdė Adolfas, pravarde Fiureris“.

1980 ir 81 m. pasirodė dvi juostos, kurioje Čelentano vaidino kartu su populiaria aktore Ornella Muti – „Užsispyrėlio sutramdymas“ ir „Beprotiškai įsimylėjęs“. 1985 m. Čelentano vėl režisavo, sukūrė muziką ir atliko pagrindinį vaidmenį – šį kartą fantastiniame miuzikle „Džoan Liuji“, kuris buvo supeiktas kritikų ir kino teatruose surinko vos pusę jam sukurti išleisto biudžeto. Didele finansine nesėkme tapo ir paskutinis filmas – „Jackpot“, – sukurtas 1992 m.

Darbas televizijojeKeisti

1987 m. Čelentano televizijos kanale „Rai Uno“ vedė šou „Fantastico“ 8-ąjį sezoną, kurio metu kalbino įvairius žinomus žmones (atlikėją Elton John ar grupę Bee Gees).[12]

1991 m. buvo sukurta laida „Adriano Celentano a Notte Rock“, kurios metu atlikėjas atsakinėjo į studijoje susirinkusių žiūrovų klausimus.

1999 m. pasirodė 4 laidų „Francamente me ne infischio“ ciklas, skirtas muzikinėms ir soclialinėms temoms. Laidą jis vedė kartu su aktore Francesca Neri, o jo je dalyvavo Joe Cocker, Tom Jones, David Bowie ir Goran Bregovic.

2001 m. televizijoje buvo rodoma autorinė jo programa „125 milioni di caz..te“. Vienos iš jų metu Čelentano nesėkmingai pašoko, griuvo ir susilaužė koją, tačiau filmavimas nebuvo nutrauktas ir kitas laidas jis vedė sugipsuota koja.

2005 m. televizijoje buvo kuriamas dar vienas pokalbių šou „Rockpolitik“, kurį vedė Čelentano. Jau pirma laida sulaukė didelio atgarsio, nes atlikėjas užsipuolė tuometinį šalies premjetą Silvio Berlusconi, pavadindamas jį Korupcioni. Nepaisant didelio susidomėjimo (vien pirmą laidą matė daugiau kaip 11 milijonų žiūrovų), buvo parodytos vos 4 jos dalys.

Asmeninis gyvenimasKeisti

 
Su žmona Claudia Mori

1963 m., filmuodamasis juostoje „Kažkoks keistas tipas“, Čelentano susipažino su aktore Claudia Mori. Dėl šios jis paliko savo tuometinę draugę Milena Cantù ir 1964 m. liepos 14 d. su Mori paslapčia nuo žurnalistų susituokė Grosseto miesto bažnyčioje. Jiedu susilaukė 3 vaikų: Rositos (g. 1965), Džakomo (g. 1966 m.) ir Rozalindos (g. 1968 m.). Džakomas tapo dainininku, o Rozalinda – aktore (žymiausias jos vaidmuo yra filme „Kristaus kančia“). Mori yra kompanijos „Clan Celentano“ direktorė.

Čelentano yra didelis Milano Inter futbolo klubo gerbėjas, 2008 m. jis surengė pasirodymą koncerte, skirtame klubo 100-mečiui paminėti.

Čelentano yra katalikas ir vegetaras.

FilmografijaKeisti

DiskografijaKeisti

Studijiniai albumaiKeisti

  • 1960: Adriano Celentano with Giulio 1
  • 1960: Furore
  • 1962: Peppermint Twist
  • 1963: A New Orleans
  • 1965: Non mi dir
  • 1966: La festa
  • 1966: Il ragazzo della via Gluck
  • 1968: Azzurro/Una carezza in un pugno
  • 1968: Adriano rock
  • 1969: Le robe che ha detto Adriano
  • 1969: Pioggia di successi
  • 1970: Il forestiero
  • 1971: Er più – Storia d’amore e di coltello
  • 1972: I mali del secolo
  • 1973: La storia di uno… Adriano Celentano
  • 1973: Nostalrock
  • 1975: Yuppi du
  • 1976: Svalutation
  • 1977: Disco dance
  • 1977: Tecadisk
  • 1978: Ti avrò
  • 1978: Geppo il folle
  • 1979: Il concerto di Adriano
  • 1979: Soli
  • 1980: Un po' artista un po' no
  • 1980: Tu non-mi lascerai
  • 1981: Deus
  • 1982: Uh… uh…
  • 1982: Storia d’amore
  • 1983: Atmosfera
  • 1984: I miei americani
  • 1985: Joan Lui
  • 1986: I miei americani 2
  • 1987: La pubblica ottusità
  • 1991: Il re degli ignoranti
  • 1994: Quel punto
  • 1996: Arrivano gli uomini
  • 1998: Mina Celentano
  • 1999: Io non-so parlar d’amore
  • 2000: Esco di rado e parlo ancora meno
  • 2002: Per sempre
  • 2004: C'è sempre un motivo
  • 2005: C'è sempre un motivo + L’Indiano
  • 2007: Dormi amore, la situazione non è buona
  • 2011: Facciamo finta che sia vero

RinkiniaiKeisti

  • 1969: Pioggia di successi
  • 1970: Adriano hits
  • 1973: La storia di uno… Adriano Celentano
  • 1975: Il meglio di Adriano Celentano
  • 1978: Celentanando
  • 1979: Antologia ('57–'80)
  • 1980: Il tempo se ne va compilation musica
  • 1982: Il cinema di Adriano
  • 1983: Le volte che Adriano è stato primo
  • 1988: Antologia '57–'87 (6 discs)
  • 1992: Superbest
  • 1995: Alla corte del ReMix
  • 1997: Le origini di Adriano Celentano vol. 1
  • 1997: Und immer Azzurro – Seine 20 größten Erfolge 1962–1997
  • 1999: Le origini di Adriano Celentano vol. 2
  • 2000: Questa è la storia di uno di noi (cofanetto)
  • 2001: Il cuore, la voce
  • 2003: Le volte che Celentano è stato 1
  • 2003: TRE
  • 2005: Una stella in mezzo al ciel
  • 2006: Le più belle canzoni di Adriano Celentano
  • 2006: Unicamente Celentano
  • 2008: L’animale
  • 2010: Il ribelle rock!
  • 2010: Il meglio di Adriano Celentano
  • 2010: Antologia Italian Style

ApdovanojimaiKeisti

Metai Apdovanojimas Kategorija Filmas Rezultatas
1969 Golden Goblets geriausias naujas aktorius Serafino Laimėjo
Globo d'oro proveržio vaidmuo Nominacija
1975 Kanų kino festivalis Auksinė palmės šakelė Yuppi Du Nominacija
1976 Nastro d’Argento geriausia muzika Laimėjo
David di Donatello geriausias aktorius Blefas Laimėjo
1980 Mani di velluto Laimėjo

ŠaltiniaiKeisti

  1. Pasqua E. (21.12.2009). „L’inglese inventato di Celentano spopola negli Usa e su Internet — Corriere della Sera“. Corriere della Sera (italų). corriere.it. Suarchyvuotas originalas 2012-06-25. Nuoroda tikrinta 2012-05-10. 
  2. Giordano P. (22.12.2009). „Toh, gli Usa scoprono il Celentano rapper“. il Giornale.it (italų). ilgiornale.it. Suarchyvuotas originalas 2012-06-25. Nuoroda tikrinta 2012-05-10. 
  3. „Celentano — Dati riportati“. Центр малых планет (anglų). minorplanetcenter.net. Suarchyvuotas originalas 2012-06-25. Nuoroda tikrinta 2012-06-06. 
  4. shkolazhizni.ru [1]
  5. milano.repubblica.it [2]
  6. www.story.com.ua [3]
  7. www.aif.ru [4]
  8. italia-ru.com [5]
  9. www.aif.ru [6]
  10. www.kommersant.ru [7]
  11. www.kinokadr.ru [8]
  12. www.aif.ru [9]

NuorodosKeisti