Adolf Anderssen
| Adolf Anderssen | |
 | |
| Pilnas vardas | Karl Ernst Adolf Anderssen |
|---|---|
| Šalis | Prūsijos karalystė Vokietijos imperija |
| Gimė | 1818 m. liepos 6 d. Vroclavas (tuo metu Breslau), Prūsijos karalystė |
| Mirė | 1879 m. kovo 13 d. (60 metų) Vroclavas (tuo metu Breslau), Vokietijos imperija |
| Titulas | Stipriausias pasaulio žaidėjas (1851–1858 m.) ir (1861–1866 m.) [1] |
Karlas Ernstas Adolfas Andersenas (vok. Karl Ernst Adolf Anderssen; 1818 m. liepos 6 d. Breslau – 1879 m. kovo 13 d. ten pat) – Vokiečių šachmatininkas, po pergalės pirmajame tarptautiniame šachmatų turnyre (Londonas, 1851 m.) iki pralaimėjimo mače amerikiečiui Polui Morfiui (1858 m.) ir, dar kartą, (po P. Morfio pasitraukimo iš šachmatų pasaulio) nuo 1861 m. iki pralaimėjimo mače Austrijos šachmatininkui Vilhelmui Šteinicui (1866 m.), buvo laikomas stipriausiu pasaulyje.[1] Šachmatų teoretikas ir kompozitorius bei literatas; ryškus šachmatų romantizmo atstovas. Vokiečių kalbos ir matematikos dėstytojas, profesorius. „Vokiečių šachmatų laikraščio“ (Deutsch Schachzeitung) (1851–1859) ir „Naujojo Berlyno šachmatų laikraščio“ (Neue Berliner Schachzeitung) (1867–1871) redaktorius.[2]
Šachmatininko karjera redaguoti
Ankstyvoji jaunystė redaguoti
Šachmatais išmokė žaisti tėvas, kai Adolfui buvo 9 metai. Jis jais susižavėjo ir netrukus jo mokyklinėse knygose buvo galima aptikti prikaišiotų šachmatų pozicijų diagramų. Mokėsi žaisti pradžioje iš M. Giršelio, F. A. Filidoro knygų, o vėliau iš Viljamo Levio 1835 m. išleistos knygos „Penkiasdešimt partijų tarp Laburdone ir Makdonelio“. Jo šachmatų talentas vystėsi iš lėto. Progresas vyko sąlyginai lėtai, dar ir dėlto, kad žaisti mačus prieš stiprius žaidėjus jis neturėjo – laiko ir pinigų.
Šachmatų kompozitorius redaguoti
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Baltieji skelbia matą per 4-ius ėjimus. Sprendimas: 1.Rh5 Kxh5 2.Kg7 h6 3.Kf6 Kh4 4.Kg6# | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Laisvas paskaitų grafikas Breslau universitete leido A. Andersenui užsiiminėti šachmatais. Paveiktas Filypo Stamos uždavinių žavesio, pradėjo pats juos kurti. Savo 60 šachmatų uždavinių rinkinį pirmą kartą išleido Breslau 1842 m., o antrą kartą – 1852 m.
Rinkinys pasirodė tuo laikotarpiu, kai daugelio šachmatų uždavinių sprendimai būdavo forsuoti, juose vyraudavo aukos. „Tylūs“ ėjimai H.Boltono uždaviniuose ir švarūs ekonomiški matai A. d’Orvilio kompozicijose – tada buvo reta išimtis. Šiuolaikinių uždavinių principai tada tik kūrėsi, tad, kartu su H. Boltono, A. d’Orvilio ir J. Brede, A. Anderseno uždaviniai apibrėžė tolesnes uždavinių kompozicijos vystymosi kryptis. Jo idėjos buvo vystomos daugelyje vėlesnio laikotarpio uždavinių.
Viena jo originalių idėjų kompozicijoje buvo pavadinta Anderseno matu. Jos esmė buvo: kad išvengtų pato, baltieji perdengia savo figūros veikimo kryptį, o po to ją atverdami – matuoja karalių.[3] Šis uždavinys buvo paskelbtas 1842 m. rinkinyje – anksčiau, nei anglų misionieriaus Indijoje Henrio Augusto Lavdėjaus (Henry Augustus Loveday) Londone, The Chess Player’s Chronicle, paskelbtas „Indiškasis uždavinys“ (1845).[4]
A. Andersenas sakydavo, kad pagrindinė šachmatų uždavinių svarba ne tai, ar jie atitinka šachmatų partijų padėtis, bet kad žmonės, spręsdami uždavinius, susipažįsta su šachmatų taktika ir strategija.[5]
Pirmieji žingsniai žaidybiniuose šachmatuose redaguoti
Kaip šachmatininkas praktikas iki 1846 m. buvo žinomas tik savo gimtajame Breslau mieste, bet tai nereiškia, kad jo lygis buvo žemas. Breslau tuo metu buvo aktyvi šachmatininkų bendruomenė, kurioje buvo nemažai vietinių, taip pat atvykstančių žaidėjų, tokių kaip D. Harvicas, L. Bledovas, T. Laza, K. Majetas, J. Leventalis ir V. Hanšteinas.[6] su kuriais jis turėjo progos žaisti ir tai padėjo jam tobulėti.
Kai kurie jo rezultatai: su „Berlyno plejados“ atstovais L. Bledovu (1845; ½ : 4½) ir T. Laza (1845; 1 : 6). 1846 m. Berlyne susipažino su Žanu Diufrenu ir kitais patyrusiais šachmatininkais ir jo žaidimo lygis pakilo iki stipriausiųjų. 1848 m. žaidė 11-kos partijų mačą su D. Harvicu; esant mačo rezultatui 5 : 5 paskutinė 11-oji partija nebuvo žaidžiama.
1851 m. Londono tarptautinis turnyras ir nemirtingoji partija redaguoti
Berlyno šachmatų bendruomenė 1851 m., kartu su K. Majetu, pasiuntė jį į Londono 1-ąjį tarptautinį šachmatų turnyrą. Ruošdamasis turnyrui, A. Andersenas laikinai buvo apsigyvenęs Berlyne, kur kas dieną žaisdavo partijas su K. Majetu, Ž. Diufrenu ir E. Falkbejeru.
Londono turnyre, kuris buvo atkrentamasis, (1951) jis nugalėjo L. Kizerickį (2½ : ½), J. Seną (4 : 2), H. Stauntoną (4 : 1), M. Vaivilą (4½ : 2½; +4, -2, =1) ir, užėmęs 1-ąją vietą, buvo laikomas stipriausiu pasaulio šachmatininku.[7]
A. Anderseno žaidimo stilius, kuriuo buvo pasiektos pergalės, sužavėjo amžininkus: pastovus veržimasis atakon, aštrus taktinis matymas, dažnos figūrų aukos ir t. t.
Labiausiai žinoma jo „lengvoji“ partija su Lioneliu Kizerickiu (Nemirtingoji partija), sužaista 1951 m. birželio 21 d. per Londono tarptautinio turnyro pertrauką.
Po 1851 m. turnyro redaguoti
A. Andersenas sėkmingai žaidė ir Londono šachmatų klubo turnyre, kur užėmė 1-ąją vietą (7½ iš 8).
Po iškilmingų sutiktuvių Berlyne A. Andersenas grįžo prie vokiečių kalbos ir matematikos dėstytojo darbo Fridricho gimnazijoje Breslau. Po ketverių metų jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Jis taip ir netapo šachmatų profesionalu ir iki gyvenimo pabaigos dirbo profesoriumi gimtajame mieste.[8]
Pasiekęs aukštumas, kaip ir kiti stipriausieji pasaulio šachmatininkai, nepuolė įrodinėti savo pranašumo. 1851–1857 m. tik retkarčiais žaisdavo „lengvąsias“ partijas su vokiečių meistrais. 1857 m. dalyvavo Mančesteryje D. Britanijos šachmatų asociacijos surengtame turnyre: laimėjęs prieš D. Harvicą, nusileido I. Leventaliui.
Viena iš tokių "lengvųjų" partijų, žaistų su Jean Dufresne, pateko į šachmatų istoriją kaip "Amžinai žalioji partija".
Mačas su P. Morfiu redaguoti
Mačas įvyko 1858 m. gruodžio 20–28 d. Paryžiuje. Partijos buvo žaidžiamos be laiko kontrolės ir iki tol, kol vienas iš varžovų laimės 7-ias partijas. Nelygines partijas baltaisiais žaidė P. Morfis. A. Anderseno pasiūlymu per vieną dieną buvo sužaistos: 3-ioji ir ketvirtoji, 7-oji ir 8-oji bei 9-oji ir 10-oji partijos.
Mačo pradžią sėkmingiau žaidė A. Andersenas (1½ iš 2). Toliau, laimėjęs 5 partijas iš eilės, iniciatyvą perėmė jo varžovas, kuris išsiveržė į priekį 5½ : 1½. Mačas netruko pasibaigti: po lygiųjų aštuntoje, P. Morfis laimėjo devintąją, A. Andersenas laimėjo dešimtąją, o P. Morfis, laimėjęs vienuoliktąją partiją, pasiekė 7-ąją pergalę bei laimėjo mačą – 8 : 3 (+7, -2,=2).[9]
Mačo eiga.[10]
| Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | 11 | Taškai | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Paulas Morfis | 0 | ½ | 1 | 1 | 1 | 1 | 1 | ½ | 1 | 0 | 1 | 8 (+7, -2,=2) | ||
| Adolfas Andersenas | 1 | ½ | 0 | 0 | 0 | 0 | 0 | ½ | 0 | 1 | 0 | 3 (+2,-7,=2) | ||
| Mačo partijos | 
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|||
Po mačo su P. Morfiu redaguoti
1859–1860 m. laimėjo mačus prieš savo tėvynainius: K. Majetą (15 : 1; +14, -0, =5), Ž. Diufreną (4 : 0), F. Giršfeldą (16½ : 12½; +14, -10, =5). „Lengvųjų“ partijų serija 1860 m. Paryžiuje su I. Kolišu baigėsi lygiosiomis (6 : 6), o mačas tarp jų 1861 m. Londone – A. Anderseno pergale (5 : 4; +4, -3, =2).
Antrasis Londono turnyras redaguoti
A. Andersenas puikiai pasirodė 1862 m. 2-ajame tarptautiniame ratų vykusiame turnyre Londone, kur užėmė 1-ąją vietą (+12, -1, =0) ir vėl patvirtino savo teisę vadintis pirmuoju pasaulio šachmatininku (P. Morfis tuo metu jau buvo pasitraukęs iš šachmatų).
Pasibaigus turnyrui Londone dar sužaidė mačą su L. Paulsenu, kuris baigėsi lygiosiomis (4 : 4; +3, -3, =2).
Mačas su Šteinicu redaguoti
Po to, kai V. Šteinicas 1862–1864 metais, žaisdamas mačus, nugalėjo stipriausius Anglijos šachmatininkus, trys Anglijos klubai organizavo jo mačą su A. Andersenu. Nugalėtoju tampa žaidėjas, pirmas laimėjęs 8-ias partijas. Laiko kontrolė – 2 val. kiekvieniems 20 ėjimų.
Mačas įvyko Londone 1866 m. liepos 14–rugpjūčio 10 dienomis. Tai buvo vienas iš bekompromisiškiausių mačų šachmatų istorijoje: visos partijos buvo rezultatyvios. V. Šteinicas baltaisiais žaidė tik karaliaus gambitą, o Andersenas, išskyrus 13-ąją partiją, Evanso gambitą. Nors ir pralaimėjęs 1-ąją, po pirmųjų penkių partijų pirmavo V. Šteinicas – 4 : 1.[11] Bet A. Andersenas nepasidavė: laimėjęs 4 partijas iš eilės, persvėrė rezultatą – 5 : 4.
Atrodė, kad jis bus perėmęs iniciatyvą, bet taip neatsitiko - vyko atkakli kova. Iki 13-os partijos mačo rezultatas buvo lygus – 6 : 6, tačiau V. Šteinicas sėkmingai žaidė mačo pabaigoje: laimėjęs 13-ąją ir 14-ąją partijas, pirmas pasiekė 8-ias pergales ir tapo mačo nugalėtoju.
Mačo eiga.[12]
| Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | Taškai | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Vilhelmas Šteinicas | 0 | 1 | 1 | 1 | 1 | 0 | 0 | 0 | 0 | 1 | 1 | 0 | 1 | 1 | 8 (+8,-6,=0) | ||
| Adolfas Andersenas | 1 | 0 | 0 | 0 | 0 | 1 | 1 | 1 | 1 | 0 | 0 | 1 | 0 | 0 | 6 (+6, -8,=0) | ||
| Mačo partijos |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|||
Po mačo su Šteinicu redaguoti
1868 m. A. Andersenas Berlyne žaidė mačą prieš J. Cukertortą.[13][14]
| Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Adolfas Andersenas | 1 | 0 | 1 | ½ | 1 | 1 | 1 | 1 | 1 | 0 | 0 | 1 | 8½ |
| Johanesas Cukertortas | 0 | 1 | 0 | ½ | 0 | 0 | 0 | 0 | 0 | 1 | 1 | 0 | 3½ |
| Mačo partijos |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Achene užėmė 2-ąją vietą. 1869 m. buvo pirmas Hamburgo turnyruose, taip pat, Barmene, gražiai nugalėjęs J. Cukertortą, užėmė pirmąją vietą.
1870 m A. Andersenas su V. Šteinicu turnyre Baden-Badene tęsė neoficialią kovą dėl stipriausiojo pasaulyje šachmatininko vardo, kur du kart nugalėjęs V. Šteinicą ir išlyginęs tarpusavio susitikimų santykį, laimėjo pirmąją vietą (11 iš 16).
Sekančiose varžybose 1871 m. Krefelde buvo 2-as; tais pačiais metais Leipcige – pirmas; 1872 m. Altone – trečias; 1873 m. Vienoje– trečias.
Vėlesni metai redaguoti
Leipcigo turnyruose (1876 ir 1877 m.) – atitinkamai pirmas ir 2–3-ias (su J. Cukertortu, prieš kurį laimėjo papildomą partiją); Paryžiuje 1878 m. – šeštas. Deja, 1878 m. turnyras Frankfurte prie Maino buvo jo šachmatų karjeroje paskutinis (3-ioji vieta).
Buvo ir nesėkmingų mačų: 1871 m. Berlyne pralaimėjo J. Cukertortui (+2, -5, =0). Du kartus mačus pralaimėjo L. Paulsenui (1876; +4, -5, =1) ir (1877; +3, -5, =1).
Pablogėjus sveikatai – sirgo širdies ligomis, nutraukė dalyvavimą varžybose. Mirė Breslau, kur visą gyvenimą gyveno ir dirbo, savo namuose nuo širdies smūgio 1879 m. kovo 13 d.
Žurnalistinė veikla redaguoti
Nuo 1846 m. iki 1965 m. „Berlyno šachmatų visuomenės laikraštyje“ (Schachzeitung der Berliner Schachgesellschaft, vėliau pavadintam Deutsche Schachzeitung) A. Andersenas talpino straipsnius. Nuo 1851 iki 1860 m. buvo šio leidinio redaktorius.
Nuo 1864 m., kartu su G.R Noimanu (G.R. Neumann) redagavo Neue Berliner Schachzeitung laikraštį. Ten jis publikavo straipsnius ir partijų pradžių analizus.[15] [8]
Šachmatų kūryba redaguoti
Žaidimo stilius redaguoti
Šachmatų istorijoje A. Andersenas, šachmatų romantikas, išliko kaip kombinacinio žaidimo meistras. Tačiau daugelio autoritetų nuomone jo kombinacijos buvo atsitiktinės: „Jis niekados nekėlė klausimo, ar jo pozicija yra subrendusi atakai“ (M. Euvė). Tačiau toks vertinimas galėtų būti teisingas tik jo ankstyvajam šachmatų kūrybos laikotarpiui, kai jis, stengdamasi sukurti ant lentos kombinacinę situaciją, buvo linkęs rizikingai, ar nekorektiškai aukoti figūras. Laikui bėgant jo žaidimas, praturtėdamas naujomis idėjomis, evoliucionavo, tapo įvairiapusiškesnis. Neatsitiktinai daugelis jo žinomiausių kombinacijų buvo atliktos padėtyse, kur pozicinė persvara jau būdavo jo pusėje.
A. Anderseno, kaip sportininko, trūkumas buvo ne poziciniame žaidime, o jo charakteryje. Kovodamas dėl iniciatyvos jis neretai peržengdavo leistinos rizikos ribas ir dėl to pralaimėdavo.
Gintis jis nemėgo ir gynyboje buvo silpnesnis negu atakoje; jam priklauso aforizmas – „Geriausia gynyba yra ataka“.
Partijų pradžios redaguoti
Jis gerai žinojo gambitines pradžias, įnešė vertingą indėlį į Evanso ir Karaliaus gambitų teoriją. Taip pat, iškėlė vertingų idėjų Ispaniškojoje partijoje ir Prancūziškojoje gynyboje. Partijos pradžių teorijoje žinoma Anderseno pradžia (1.a3), kurią jis tris kartus panaudojo mače su P. Morfiu.
Asmenybė redaguoti
Be pasiekimų šachmatuose A. Anderseną prisimena ir dėl jo puikaus charakterio. Jį mėgo kiekvienas.
George MacDonnell apie A. Anderseną rašė:
- „Jo masyvi figūra su maloniu balsu ir žvilgsniu, visados geros nuotaikos, darė įspūdį. Aš niekieno akyse niekados nemačiau tiek šviesos ir švelnumo, kaip jo“.
Šteinicas rašė:
- „Andersenas buvo sąžiningas ir garbingas iš esmės. Be baimės, nerodydamas savo pranašumo, pasakydavo savo nuomonę ir jo bešališkumas tapo tiek pripažintu, kad paprastai, diskusijų apraminimui pakakdavo jo vieno žodžio, be to, jis dažnai pritardavo oponuojančiai pusei.[6]
Vertinimai redaguoti
G. Kasparovas savo knygoje „Mano įžymieji pirmtakai“ rašo:
- “… jis bet kurioje padėtyje dėl grožio ieškodavo labai efektingų sprendimų ir nepaisydamas rizikos drąsiai degindavo atsitraukimo tiltus… Toks žaidimas žavėdavo… bet šachmatai progresavo ir senoji kombinacinė mokykla, kurios priekyje buvo A. Andersenas, nebegalėjo pasipriešinti P. Morfio (o vėliau ir V. Šteinico) pozicinio žaidimo technikai“.
V. Šteinicas apie jį yra pasakęs:
- „Tai buvo pats didžiausias visų laikų meistras. Jo puikus žaidimo stilius, kombinacijų grožis ir minčių gylis buvo nuostabūs…“[8]
Knygos redaguoti
- Adolf Anderssen. Aufgaben für Schachspieler, nebst ihren Lösungen. – 2. Auflage. – Breslau, 1852.
- A. Anderssen, G.R. Neuman. A. Andersens Schachpartieen (1864–1865). Berlin: Julius Springer, 1866. S. 127.[16]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 „Adolfas Andersenas (BE)“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2015-09-15. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 10 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 18-19. – ISBN 5-85270-005-3
- ↑ „Indiškoji tema pagal Loidą“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-08-10. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 10 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 136 – ISBN 5-85270-005-3
- ↑ „Anderseno uždaviniai“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2011-02-24. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 10 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ 6,0 6,1 „Adolfo Anderseno biografija“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2011-01-04. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 10 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ „1-asis tarptautinis turnyras Londone (1851 m.; partijos)“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2014 m. rugsėjo 28 d..
- ↑ 8,0 8,1 8,2 Я.И.Нейштадт. Некоронованные чемпионы – М.: Физкултура и спорт , 1975. – С. 126–214.
- ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 259 – ISBN 5-85270-005-3
- ↑ „Anderseno mačas su Morfiu (1858 m.)“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. gruo. 2 d.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|access-date=(pagalba) - ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 386 – ISBN 5-85270-005-3
- ↑ „Anderseno mačas su Šteinicu (1866 m.)“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2014 m. rugsėjo 28 d..
- ↑ „Cukertortas Andersenas, Berlynas, 1868 m.“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. gruodžio 3 d..[neveikianti nuoroda]
- ↑ „Cukertortas Andersenas, Berlynas, 1868 m (Partijos)“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. gruodžio 3 d..
- ↑ „Adolfas Andersenas (1818-1879)“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 1999-10-23. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 10 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ „A. Anderseno šachmatų partijos (knyga)“ (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2020 m. spa. 20 d.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|access-date=(pagalba)
