Adolf Abicht

Adolfas Abichtas
Adolfas Abichtas.jpg
Adolfas Abichtas, 1835 m. (portreto autorius Karolis Ripinskis, paveikslas saugomas Lietuvos dailės muziejuje)
Gimė 1793 m.
Erlangenas, Bavarija, Vokietija
Mirė 1860 m. liepos 15 d. (~67 metai)
Vilnius
Tėvas Johanas Heinrichas Abichtas
Veikla Vilniaus universiteto profesorius
Išsilavinimas Vilniaus gimnazija
Alma mater Vilniaus universitetas

Adolfas Abichtas (vok. Adolf Abicht, 17931860 m. liepos 15 d.) – Vilniaus universiteto profesorius, Vilniaus medicinos – chirurgijos imperatoriškoje akademijos Bendrosios terapijos katedros vedėjas.

KilmėKeisti

Adolfas Abichtas gimė 1793 m. Erlangene, Bavarijos žemėje, Vokietijoje. Jo tėvas Johanas Heinrichas Abichtas buvo Vilniaus universiteto filosofijos, logikos ir metafizikos profesorius.

Mokslo ir studijų metaiKeisti

Adolfas Abichtas 1810 m. baigė Vilniaus universitetą. 1811 m. tapo filosofijos magistru, 1815 (1816) m. – medicinos mokslų daktaru. Buvo vienas geriausių Gotfrydo Ernesto Grodeko studentų.[1]

Po mokslų kelerius metus tobulinosi Vokietijoje, Prancūzijoje.[2]

1816 m., nepaisant Jozefo Franko užtarimo, buvo paskirtas dirbti Joniškėlio ligoninės gydytoju.[1]

1824 m. Augustui Liudvikui Bekiu mirus, Adolfui Abichtui Vilniaus universitete pavestas patologijos ir papildomos higienos kursas.[2] Paskirtas universiteto terapinės klinikos profesoriaus padėjėju. 1827 m. Adolfui Abichtui suteiktas profesoriaus vardas. 1824–1842 m. Vilniaus universitete dėstė bendrosios patologijos kursą, paskelbė savo bendrosios patologijos paskaitas „Praelectionum pathologiae generalis, libri duo...Vilnae, 1831", bendrosios terapijos nuostatus „Institutiones Therapiae generalis, 1840".[3] Kartu Abichtas buvo terapeutinės klinikos profesoriaus pagalbininkas.[1][2][4]

Tolesnė veiklaKeisti

Po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 metais, Abichtas užsiėmė medicinos praktika ir dėstė įsteigtoje Vilniaus medicinos – chirurgijos imperatoriškoje akademijoje. Buvo šios akademijos Bendrosios terapijos katedros vedėjas. Po šios akademijos uždarymo toliau vertėsi medicinos praktika.

1851 m. gydytojo Benedikto Balinskio, Panemunės dvaro savininko Adomo Bartuševičiaus ir Birštono klebono Sorokos prašymu, Vilniaus civilinis gubernatorius atsiuntė autoritetingą komisiją šaltinių mineraliniams vandenims ištirti. Šią komisiją sudarė Vilniaus universiteto prof. Adolfas Abichtas, sanitarijos inspektorius V. Povstanskis ir farmacijos magistras Justinas Kuševičius. Komisija ištyrė ne tik Birštono mineralinius šaltinius, bet ir gamtą, dirvožemį, nubraižė Nemuno kilpų žemėlapį ir nustatė, kad Birštonas ir jo mineraliniai šaltiniai bei aplinka tinka kurortui ir gydykloms kurtis.[5]

Abichtas buvo populiarus vidsuomenėje, ypač vargšų tarpe.[1]

Adolfas Abichtas mirė 1860 m. liepos 15 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus evangelikų senųjų kapinių komplekso senosiose kapinėse.

ŠeimaKeisti

Buvo vedęs. Adolfo Abichto sūnus Henrikas – 1863 m. sukilimo dalyvis. Sulaikytas Lenkijoje su dideliu kiekiu ginklų ir draudžiamos literatūros. Jam 1863 m. Varšuvoje buvo įvykdytas mirties nuosprendis.

Mokslo darbaiKeisti

  • Adolfas Abichtas. Bendrosios patologijos paskaitos, 1831.
  • Adolfas Abichtas. Bendrosios terapijos nuostatai, 1840. [2]

NuorodosKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 A.Piročkinas, A.Šidlauskas. Mokslas senajame Vilniaus universitete. Vilnius: Mokslas, 1984.
  2. 2,0 2,1 2,2 Redaktorius Rolandas Pavilionis. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994, Valstybinis leidybos centras, 1994, p. 137-138. ISBN 9986-09-047-4.
  3. Vilniaus universiteto istorija 1803-1940. Redakcinė kolegija. Vilnius: Mokslas, 1977, p. 60.
  4. Vilniaus universiteto istorija 1803–1940. Vilnius: Mokslas, 1977.
  5. Birštono muziejaus informacija [1]

Išorinės unorodosKeisti