Aštuonių kantonų konfederacija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Aštuonių kantonų konfederacija (vok. Acht Alten Orte) – Šveicarijos istorijos periodas nuo 1353 m. (Berno prisijungimas) iki 1481 m. (Fribūro ir Zoloturno prisijungimas).
Sudėtis redaguoti
Konfederaciją sudarę kantonai:
Aštuonių kantonų konfederacijos susidarymas redaguoti
Aštuonių kantonų konfederacija susidarė senajai trijų kantonų konfederacijai įjungus penkis naujus narius. Mortgarteno mūšis stipriai pakeitė jėgų balansą regione. Per keturiasdešimt metų susiformavo ištisas gynybinių sąjungų tinklas: Liucerna 1332 m., Ciūrichas 1351 m., Cugas 1352 m., Glaris 1352 m., Bernas 1353 m. Taip susiformavo aštuonių mažų valstybių sąjunga, vadinama Aštuonių kantonų konfederacija.
Šios sąjungos dar nė iš tolo negalima laikyti vieninga valstybe, nes tai buvo labai skirtingų valstybėlių sąjunga. Sąjunga iš pradžių buvo gana silpna, besiremianti daugeliu tarpusavio sutarčių, kurių nevisose dalyvavo visi kantonai. Nepaisant to pamažu iš šių sąjungų išsivystė savarankiškas Šveicarijos valstybinis darinys Šventosios Romos imperijos sudėtyje.
Kunigų chartija redaguoti
1370 m. konfederacija pirmą kartą buvo sustiprinta: pasirašyta Kunigų chartija. Ją sudarė šeši kantonai kontroliavę judėjimą iš Gotardo perėjos: Ciūrichas, Liucerna, Cugas, Uri, Šviucas ir Untervaldenas. Tai buvo svarbus dokumentas: juo suvienodinti esami įstatymai ir visi žmonės paskelbti lygūs prieš įstatymą. Teisingumas turėjo būti įgyvendinamas nepriklausomai nuo to ar teisiamas kilmingas ar paprastas žmogus, ar jis yra pasaulietis ar dvasininkas.
Stanser Verkommnis redaguoti
Laikotarpio pabaigoje buvo sudarytas Stansero susitarimas (Stanser Verkommnis), kuris sureguliavo konfederacijos viduje kilusį konfliktą dėl Zoloturno ir Fribūro priėmimo. Po to sekęs konfederacijos išsiplėtimas vadinamas Trylikos kantonų konfederacija.