Ašmenos apskritis

1566 – 1944

Apskritis Vilniaus gubernijoje po 1867 m.

Administracinis centras:

Ašmena

Valsčiai:

11, 7

1566-1795:

Vilniaus vaivadija

1795-1915:

Vilniaus gubernija

1918-1919:

Lietuva

1920-1922:

Vidurinė Lietuva

1922-1925:

Vilniaus žemė

1925-1939:

Vilniaus vaivadija (1925–1939)

1941-1944:

Vilniaus krašto apygarda

Gyventojų:

118 475, 204 738, 101 542

104 612 (1931)

Plotas:

15 925 km², 6 885 km², 2 052

Ašmenos apskritis (kitaip Ašmenos pavietas, lenk. Powiat oszmiański) – buvęs administracinis – teritorinis vienetas dabartinės Lietuvos ir Gudijos teritorijoje, į pietryčius nuo Vilniaus, Ašmenos aukštumoje. Tai buvo viena didžiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apskričių. Centras nuo 1566 m. – Ašmena.^[1]

IstorijaKeisti

Ašmenos pavietas Vilniaus vaivadijoje 1925-39 m.

1384–1402 m. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minimas Ašmenos karaliaus dvaras. Apskritis minima nuo XVI a. pradžios, iki 1564–1566 m. teismų ir administracijos reformų apskritis nebuvo aiškiai apibrėžtas teritorinis vienetas, todėl kartais buvo vadinama Ašmenos pavietu. Per 1528 m. kariuomenės surašymą priklausė Vilniaus apskričiai (pavietui). Ašmenos dvarui priklausė 264 bajorai, turėję apie 1700 tarnybų, sudarė atskirą vėliavą, turėjo vėliavininką.

Nuo 1566 m. aiškiai suformuota apskritis įėjo į Vilniaus vaivadiją. XVII a. viduryje apskrityje buvo 30 542 dūmai, 1667 m. – 13 983 dūmai. Apskrities žemės teismai vykdavo Švenčionyse, Ašmenoje ir Medile. XVIII a. pabaigoje iš dalies Ašmenos apskrities buvo sudaryta Užnerio apskritis (nuo 1843 m. – Švenčionių apskritis).

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, 1795–1796 m. Ašmenos apskritis priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai, 1796–1801 m. Lietuvos gubernijai, 1801–1915 m. – vėl Vilniaus gubernijai.

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. dalis, o 1918 m. visa apskritis buvo okupuota Vokietijos. 1919 m. priklausė Lietuvai ir Baltarusijai. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir TSRS taikos sutartį Ašmenos apskritis atiteko Lietuvai, tačiau greitai buvo okupuota lenkų ir 1920–1939 m. priklausė Lenkijai: 1920–1922 m. buvo Vidurio Lietuvoje, 1922–1925 m. Vilniaus administracinėje apygardoje, o 1925–1939 m. Vilniaus vaivadijoje.

1939 m. rugsėjo pabaigoje Ašmenos apskritis užimta TSRS, priskirta Baltarusijos TSR, bet 1940 m. sausio 15 d. buvo panaikinta. Tų pat metų rugpjūčio 3 d. dalį apskrities teritorijos Baltarusija perdavė Lietuvos TSR ir toje teritorijoje buvo sudaryta Vilniaus apskrities Dieveniškių ir Šalčininkų valsčiai. 1942 m. balandžio 1 d. apskritį įkūrė vokiečių valdžia ir priskyrė Vilniaus krašto apygardai, kuriai priklausė iki 1944 m. Sudaryta apskrities lietuvių administracija, nauja švietimo sistema. 1943 m. apskrityje buvo 7 valsčiai – Galšios, Ašmenos, Graužiškių, Krevo, Kučionių, Salų, Smurgainių.^[2]

Apskrities istorija
Metai	Plotas, km²	Gyventojų sk.	Suskirstymas	Gyvenvietės
1566	15.925
1790		118.475		17 miestų ir miestelių
1795		48.732
1834		115.918
1896	6.885	204.738
1931	2.298 (ar 2.332, ar 2.376)	101.542
1942	2052	95.500		7 valsčiai

LietuviaiKeisti

Daug Ašmenos apskrities gyventojų XIX a. – XX a. pirmoje pusėje buvo lietuviai. 1857 m. lietuviškai kalbantys sudarė 30,8 %, 1890 m. – 9,4 %, 1897 m. – 3,8 %, 1909 m. apie 4,6 % apskrities gyventojų. XIX a. pabaigoje lietuvių kalbos arealas sparčiai siaurėjo. 1890 m. lietuvių kalba buvo išlikusi visame Dieveniškių valsčiuje, Lazūnų apylinkėse ir kai kuriuose kaimuose aplink Jokintonis. 1910 m. lietuvių kunigų duomenimis, lietuviškai kalbėjo 10,3 % visų apskrities katalikų.

Lenkų valdžia persekiojo lietuvius, uždarė lietuvių mokyklas, skaityklas. Pagal Lenkijos statistiką 1919 m. apskrityje buvo 64 (0,03 %) lietuviai, iš jų Ašmenoje apie 10 %, 1931 m. – atitinkamai 1562 ir 6 %. Apskrityje lietuvių kalba išliko palei Lydos (Dieveniškės, Norviliškės, Surviliškės, Lipniškės, Geranainys), Vilniaus (Graužiškės, Velbutavas, Klevyčia), Naugarduko (Dūkšto seniūnija, Trobų ir Vijos parapijose) apskritis.^[3]

ŠaltiniaiKeisti

↑ Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Tom VII: Netrebka – Perepiat. – Warszawa, 1886.
↑ Antanas Tyla. Ašmenos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 113 psl.
↑ Petras Gaučas. Ašmenos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 113 psl.

NuorodosKeisti

Ошмянский уезд. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 22А (44) : Оуэн — Патент о поединках. С.-Петербургъ, 1897. (rus.)

[1] Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Tom VII: Netrebka – Perepiat. – Warszawa, 1886.

[2] Antanas Tyla. Ašmenos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 113 psl.

[3] Petras Gaučas. Ašmenos apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 113 psl.

[1]

[2]

[3]