5-asis lietuvių policijos batalionas
Penktasis lietuvių policijos batalionas – iš lietuvių savanorių suformuotas pagalbinės kariuomenės dalinys, kovęsis Trečiojo Reicho pusėje. Batalionas užsiiminėjo apsauga – saugojo geležinkelius ir kitus karinės reikšmės objektus, Baltijos jūros pakrantę. Keli bataliono būriai pabuvojo fronte, buvo apsuptyje, kovėsi su tarybiniais partizanais.
Patirti nuostoliai buvo nedideli: žuvo kelios dešimtys kareivių, dar keliasdešimt buvo sužeista arba dezertyravo.
5-asis batalionas nepadarė jokių karo nusikaltimų, nedalyvavo žydų ar kitų civilių gyventojų žudynėse.
Formavimas redaguoti
5-asis batalionas (vadintas „pagelbinės policijos tarnybos batalionu“) pradėtas formuoti 1941 m. rugpjūčio pabaigoje Kaune. Bataliono vadas buvo kpt. Juozas Kriščiūnas (nuo spalio 9 d. – majoras). Spalio 8 d. pavadintas apsaugos batalionu. Į batalioną susirinko savanoriai iš visos Lietuvos (Kretingos, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir kitų verbavimo punktų), jie pasižadėdavo tarnauti 6 mėn. Į batalioną stojo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, patriotiškai nusiteikę eiliniai jaunuoliai. Pvz., rugsėjo 1 d. į batalioną priimti 178 savanoriai, rugsėjo 2 d. – 44, rugsėjo 3 d. – 93, rugsėjo 4 d. – dar 143 savanoriai. 1941 m. rugsėjo mėn. 5-ojo bataliono vadovybė buvo suformuota.
Batalionas buvo dislokuotas buvusiose Lietuvos kariuomenės kareivinėse Šančiuose. Kareiviai buvo aprengti Lietuvos kariuomenės uniforma ir ant rankovių nešiojo raiščius su užrašu „Hilfspolizei“ ('pagalbinė policija'). Per užsiėmimus kareiviai mokėsi rikiuotės, buvo supažindinami su ginklais. 1941 m. lapkričio pabaigoje prie 5-ojo bataliono buvo prijungta ltn. Juozo Vainausko vadovaujama atskiroji transporto kuopa (iš viso 109 vyrai)
J. ltn. P. Tereso vadovaujamas būrys buvo išsiųstas į Alytų saugoti tarybinių karo belaisvių.
Bataliono veikla Rusijoje redaguoti
1941 m. lapkričio mėn. 28 d. trys bataliono kuopos pervežtos į Solcus (Novgorodo sritis). Čia batalionas buvo apginkluotas šautuvais ir rusiškais lengvaisiais kulkosvaidžiais. Batalionas Solcuose buvo išsklaidytas kuopomis.
1-oji kuopa redaguoti
1-oji kuopa saugojo šiaurinę Ilmenio ežero pakrantę. Vienas 1-osios kuopos būrys buvo perkeltas į Novgorodą, vokiečių komendantūros žinion. 1942 m. sausio mėn. du 1-osios kuopos būriai buvo išsiųsti į Demjanską (Novgorodo sritis), kur kartu su vokiečių 16-osios armijos daliniais pateko į apsuptį, kurioje išbuvo iki 1942 m. vasaros pradžios. 1942 m. vasaros pradžioje vokiečių kariuomenė pralaužė apsupties žiedą ir susijungė su pagrindiniais daliniais. Už Demjansko gynimą buvo įsteigtas pasižymėjimo ženklas (skydą su užrašu „Demjansk“), kuriuo buvo apdovanoti ir apsuptyje buvę 5-ojo bataliono kariai.
Vėliau 1-oji kuopa Dedovičiuose (Pskovo sritis) saugojo geležinkelio liniją ir tiltus tarp Korolkovo ir Platoveco stočių. Dedovičiuose buvo 5-ojo bataliono štabas.
2-oji kuopa redaguoti
2-oji kuopa 1941–1942 m. žiemą saugojo Loknios–Cholmo kelio ruožą. 1942 m. sausio pabaigoje 2-oji kuopa užėmė svarbų kaimą, prieš tai nesėkmingai šturmuotą vokiečių kuopos. Kuopos nuostoliai buvo 4–5 žuvę kareiviai ir 8–10 sužeisti, Raudonosios Armijos – apie 30 žuvusių, 20 sužeistų ir apie 10 paimtų nelaisvėn.
Vėliau kuopa dislokavosi kaime prie Lovatės, kartu su vokiečių kuopa, kur kartu atrėmė smarkų rusų puolimą. 1942 m. pavasarį 2-oji kuopa persikėlė į Pažeravicų kaimą.
3-oji kuopa redaguoti
3-ioji kuopa visą žiemą saugojo sandėlius ir kitus karinius objektus Lugos rajone, kur su priešais susitikti neteko.
1942 m. redaguoti
1942 m. gegužės pradžioje visas batalionas sutelktas Pažeravicų kaime. Bataliono vadą mjr. J. Kriščiūną pakeitė kpt. A. Ruzgys, vėliau kpt. P. Počebutas.
Įsteigtos ryšių karininko pareigos, pirmuoju ryšių karininku tapo SS hauptšturmfiureris Gerhardas Beyeris.
Dedovičių rajone 5-asis batalionas saugojo geležinkelio linijas nuo 1942 m. vasaros iki 1944 m. pradžios. Palei geležinkelį kas du trys kilometrai buvo įrengti kulkosvaidžiais ginkluoti atramos punktai (dzotai ir spygliuotos vietos užtvaros) su keliolikos kareivių įgulomis. Geležinkelį puldinėjo ir sprogdino tarybiniai partizanai.
1942 m. rugpjūčio 26 d. 5-ajame batalione tarnavo 13 karininkų, 93 puskarininkiai ir 210 eilinių.
1943 m. rugpjūčio mėn. bataliono vadu buvo paskirtas kpt. (vėliau majoras) P. Ambraziūnas, vadovavęs iki bataliono išformavimo.
1942 m. antroje pusėje 1-osios kuopos vadu tapo j. ltn. J. Vainauskas (pareigas ėjo iki bataliono išformavimo), 2-osios kuopos – j. ltn. Norbertas Jokūbauskas (vadovavo iki bataliono nuginklavimo), 3-iosios kuopos vadu buvo vyr. ltn. Jonas Vaičaitis (vadovavo iki 1944 m.).
1942 m. pavasarį daugumai bataliono kareivių baigėsi šešių mėnesių tarnybos laikas ir jie padavė raportus dėl atleidimo iš tarnybos. Vokiečių vadovybė neleido palikti tarnybos batalione. Tarnybos laiką kareiviams buvo žadama įskaityti į darbo stažą.
5-asis batalionas liko tarnauti Rusijoje. Kai kurie bataliono padaliniai pabuvojo apsuptyje bei priekinėse kovos linijose, bet bataliono nuostoliai buvo menki (žuvo mažiau kaip 10 kareivių, sužeista ir dezertyravo po keliolika kareivių).
1943 m. redaguoti
1943 m. tarybiniai partizanai dažnai puldinėjo ir sprogdindavo geležinkelį bataliono saugomame ruože. Kartais partizanai užpuldavo ir geležinkelius saugančius kareivius.
Iki 1943 m. vasaros 5-ojo bataliono kariai nešiojo lietuviškas uniformas, o po to buvo aprengti vokiečių kariuomenės uniformomis su skiriamaisiais ženklais.
Kovai su tarybiniais partizanais vokiečių daliniuose ir lietuvių batalionuose buvo steigiami naikinamieji būriai „Jagdkommandos“. 1943–1944 m. žiemą toks būrys (35 kareiviai, vadas ltn. E. Brazys) buvo suformuotas ir 5-ajame batalione. Būrio kareiviai buvo gerai ginkluoti ir aprūpinti slidėmis, tačiau būrys nieko nenuveikė ir netrukus buvo išformuotas.
1943 m. batalionas veikė aktyvaus partizanų veikimo rajonuose, tačiau bataliono nuostoliai buvo nedideli (žuvo mažiau negu 10 bataliono karių, sužeistų ir dezertyrų skaičius nežinomas). Batalioną papildė lietuviai, tarnavę vokiečių daliniuose vežikais, krovikais, virėjais ir pan.
1944 m. redaguoti
1944 m. Raudonoji Armija pralaužė Leningrado blokadą ir pradėjo stumti vermachtą Pabaltijo link. 1944 m. vasarį bataliono vadas mjr. P. Ambraziūnas gavo įsakymą trauktis ir 1944 m. kovo mėn. pasiekė Švenčionėlius. Po poilsio Švenčionėliuose bataliono štabas su 1-ąja ir 2-ąja kuopomis apsistojo Antalieptėje, o 3-ioji kuopa – Daugailiuose. Batalionas tęsė karinius mokymus, buvo papildytas naujokais, apginkluotas prancūziškais ginklais.
1944 m. gegužės pradžioje batalionas išvyko į Ostrovo rajoną (Pskovo sritis) saugoti geležinkelių. Pakeliui batalionas dalyvavo didelėje operacijoje prieš tarybinius partizanus Opočkos (Pskovo sritis) rajone, tačiau su partizanais nesusidūrė.
1944 m. birželio mėn. Raudonoji Armija pralaužė fronto liniją, ir batalionas per Rezeknę pasiekė Rygą. Gavo vokiečių karinės vadovybės įsakymą perimti Baltijos jūros pakrantės apsaugą tarp Ventspilio ir Paviluosto, tačiau mėgino patekti į Lietuvą. Raudonosios Armijos buvo atkirsti ir pateko į Kuršo apsuptį. 5-asis batalionas nuvyko į paskirtą pakrantės apsaugos barą prie Paviluosto, kur įsikūrė jau anksčiau įrengtuose atramos punktuose ir bunkeriuose. Bataliono sargybos turėjo stebėti jūros akvatoriją ir signalizuoti bataliono vadovybei apie priešo laivus; sargybiniai turėjo neleisti išsilaipinti arba išplaukti į jūrą valtims ir laivams. Saugomame ruože nebuvo desantų ir aviacijos antpuolių.
1944 m. gruodžio mėn. 5-ąjį batalioną vokiečiai nuginklavo. Vokiečiai pareiškė, kad lietuvių sargybiniai leisdavo civiliams latviams kateriais pabėgti į Švediją (Gotlando salą). Vokiečių karo lauko teismas 7 bataliono karius nuteisė sušaudyti, 11 nuteisė išsiųsti į lagerį. Nuteistuosius sušaudyti teko atrinktiems 1-osios kuopos kareiviams.
Didesnė 5-ojo bataliono dalis buvo perkelta į 256-ąjį lietuvių policijos batalioną (jo vadu paskirtas mjr. P. Ambraziūnas), likusieji – į 13-ąjį lietuvių policijos batalioną.
Literatūra redaguoti
- Jonas Laucė. Negandų metai (romanas), Vilnius, „Vaga“, 1991 m.
- Jonas Laucė. Penktasis savisaugos batalionas, atsiminimai, Vilnius, 1998 m.