Atverti pagrindinį meniu

29-asis teritorinis šaulių korpusas

Памятник воинам 29-го корпуса..jpg

Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos 29-asis teritorinis šaulių korpusas (1-os formuotės) arba Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos Lietuviškasis nacionalinis korpusas – buv. Lietuvos liaudies kariuomenės pagrindu suformuota TSRS ginkluotųjų pajėgų 11-osios armijos (nuo 1941 m. liepos pr. – 22-osios armijos) sudėtinė dalis. Veikė nuo 1940 m. rugpjūčio 30 d. iki 1941 m. rugsėjo II pusės (iš tiesų – iki 1941 m. rugpjūčio pab.).

Turinys

FormuotėsKeisti

Buvo trys 29-ojo šaulių korpuso formuotės:

  • Pirmoji formuotė: 1940 m. rugpjūčio 30 d. iki 1941 m. rugsėjo II pusė. Likučiai išformuoti.
  • Antroji formuotė: 1943 m. vasario 27 d. – 1943 m. balandžio 24 d. Performuotas į 3-ajį gvardijos šaulių korpusą.
  • Trečioji formuotė: nuo 1943 m. birželio 25 d. Veikiančioje armijoje buvo iki 1945 m. gegužės 9 d.

Lietuvos kariuomenės pertvarkymas į Raudonosios armijos korpusąKeisti

Vykdant TSRS gynybos liaudies komisaro 1940 m. rugpjūčio 17 d. direktyvinį nurodymą Nr. 0/2/105022 Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos Karinei tarybai, atskira LTSR kariuomenė, t. y. Lietuvos liaudies kariuomenė turėjo būti palikta vienerius metus, iki galutinio šios kariuomenės likvidavimo iš jos pašalinant visą „nelojalų elementą“. Rugpjūčio 17 d. nurodyme buvo pateikti ir būsimo 29-ojo teritorinio šaulių korpuso struktūros metmenys.

1940 m. rugpjūčio 30 d. LTSR Liaudies Komisarų Taryba nutarė „perorganizuoti Lietuvos Liaudies Kariuomenę į Raudonosios Armijos šaulių teritorinį korpusą ir įjungti jį į Pabaltijo Ypatingosios Karo Apygardos kariuomenės sudėtį“, t. y. iš esmės likviduoti buv. Lietuvos kariuomenę. Vykdant šį nutarimą, Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos žinion turėjo būti perduota visas buv. Lietuvos kariuomenės turtas ir visos buv. Lietuvos krašto apsaugos ministerijai pavaldžios įstaigos; Kauno karo mokykla turėjo būti pertvarkyta į Raudonosios armijos Vilniaus pėstininkų karo mokyklą, o karo komendantūros – į Pabaltijo ypatingajai karinei apygardai pavaldžius sovietinio pavyzdžio karinius komisariatus.

Oficialiai 29-asis teritorinis šaulių korpusas buvo įsteigtas Vyriausiosios likvidacinės komisijos (LTSR krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos liaudies kariuomenei likviduoti) pirmininko V. Vitkausko 1940 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu, kuris skelbė: „Remiantis Pabaltės Karo Apygardos Karinės Tarybos nutarimu, nuo š. m. rugpjūčio mėn. 30 d. Lietuvos Liaudies Kariuomenė performuojama į SSSR Raudonosios Armijos 29 šaulių teritorinį korpusą. Pagrindas: Pabaltės Karo Apygardos Karinės Tarybos 1940 m. rugpjūčio mėn. 30 d. raštas Nr. 00298/C“. Netrukus po šio įsakymo paskelbimo 29-asis šaulių korpusas perėmė didžiąją dalį Lietuvos liaudies kariuomenės ginkluotės bei turto (įskaitant 20 karo lėktuvų, 44 lengvuosius tankus ir 10 šarvuotųjų transporterių). Rugpjūčio – rugsėjo mėn. atleidus apie 500 Lietuvoje gimusių korpuso dalinių politinių vadovų (vad. „politrukų“), juos pakeitė kitose Raudonosios armijos dalyse parinkti politiniai vadovai; tuo pat metu apie 300 ne Lietuvoje gimusių asmenų buvo paskirti korpuso dalinių kariniais komisarais, o korpuso štabai ir kai kurie daliniai papildyti karininkais nelietuviais. Dalis korpuso karininkų ir civilių tarnautojų buvo išleisti į atsargą ar atleisti iš tarnybos Raudonojoje armijoje, o nenumatytos performuoti buv. Lietuvos kariuomenės valdybos, tarnybos, įstaigos ir įmonės – ilgainiui panaikintos.

29-ojo šaulių korpuso formavimas užtruko iki 1940 m. pabaigos. Korpuso divizijos buvo formuojamos iš pradžių Utenos, Biržų ir Zarasų apskrityse, vėliau daugiausia Vilniuje ir jo apylinkėse. Lietuvos okupacinei administracijai baiminantis lietuviškojo šaulių korpuso karininkų masinio „išėjimo pas vokiečius“, 1940 m. rugsėjį beveik visas korpusas buvo sutelktas LTSR rytiniame pakraštyje, t. y. atokiau nuo LTSR sienos su Vokietija. Korpuso ir jo divizijų štabai nuo tada buvo dislokuoti Vilniuje, dauguma korpuso dalinių – Vilniuje ir jo apylinkėse, kai kurie – Rokiškyje, Obeliuose, Kupiškyje, Švenčionėliuose ir Ukmergėje.

Korpuso struktūraKeisti

29-ąjį šaulių korpusą sudarė „korpuso dalys“ (tiesiogiai korpuso štabui pavaldūs daliniai; iš buv. Lietuvos kariuomenės aviacijos, ryšių bei kavalerijos dalinių, taip pat dalies artilerijos, karo technikos ir pėstininkų dalinių), 179-oji ir 184-oji šaulių divizijos.

Korpusą sudarė:

Po 1940 m. atlikto buvusios Lietuvos kariuomenės sumažinimo 1941 m. pr. joje, t. y., 29-ajame šaulių korpuse tarnavo apie 12 tūkst. kariškių – įskaitant kelis tūkst. korpuso dalinių karinių komisarų bei politvadovų; ~3200 iš jų korpuso čekistai (NKVD ypatingųjų skyrių darbuotojai) laikė „politiškai nepatikimais“ ir 1941 m. pr. jau buvo numatę suimti.

Pirmosios represijosKeisti

Diegiama Raudonojoje armijoje galiojanti tvarka, blogos buities sąlygos, politinių vadovų veikla ir auklėjimo metodai kėlė lietuvių karių nepasitenkinimą, kuris buvo nuslopintas 1940 m. rudenį prasidėjusiais areštais. Iki 1941 m. pavasario suimta ir nuteista daugiau, kaip 100 karių, kai kurie jų sušaudyti. 1941 m. balandžio mėn. buvo išformuotas 26-asis kavalerijos pulkas.

1941 m. gegužės mėn. korpuso dalys buvo išvestos į vasaros stovyklas: 179-asis šaulių divizija į Pabradės - Švenčionėlių poligoną, 184-asis šaulių divizija ir korpuso korpusinės dalys - į Varėnos poligoną. 1941 m. birželio 8-12 d. korpuso ir daugumos dalių vadai ir kai kurie aukštieji karininkai išsiųsti į tobulinimosi kursus Maskvos karo akademijoje. Juos pakeitė Raudonosios armijos karininkai, korpusą papildė ir eiliniai Raudonosios armijos kariai.

1941 m. birželio 14-16 d. suimta apie 320 karių, iš jų 253 karininkai ir išvežta į Norilską, nedidelė dalis į Rešiotus. 1941 m. birželio 28 d. suimta ir išvežta į Norilską dar 14 tobulinimosi kursuose buvusių artilerijos karininkų.

Karo pradžiojeKeisti

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, kitą dieną buvo pradėta prievartinė korpuso evakuacija į Rusiją, tačiau ją sužlugdė lietuvių karių sukilimas. Iš Raudonosios armijos pasitraukė beveik visos 29-ojo šaulių korpuso dalys, buvusios Varėnos poligone. Tuo tarpu 179-oji šaulių divizija iš Lietuvos (iš Pažeimenės poligono) buvo evakuojama apsupta nelietuviškų Raudonosios armijos dalių, – todėl šios divizijos kariai iš jos traukėsi daugiausia pavieniui arba nedidelėmis grupėmis, kartais pasipriešindami ginklu. Per korpuso karių sukilimą ir prievartinę korpuso evakuaciją žuvo apie 120 lietuvių karių.

1941 m. liepos pradžioje Rusijos (dab. Pskovo srities pietinės dalies) teritoriją pasiekė tik nedidelė korpuso dalis - apie 1500 karių. Netrukus buvo suimti ir išvežti į Norilsko lagerius dar apie 80 karių, įskaitant 20 karininkų. Liepos – rugpjūčio mėn. dalis korpuso dalinių dalyvavo kautynėse su vokiečiais, keli šimtai lietuvių karių tada pateko į nelaisvę.

IšformavimasKeisti

1941 m. rugpjūčio pab. korpusas buvo išformuotas, o jo kariai išskirstyti į kitas Raudonosios armijos dalis; apie 50 karininkų išvežta į karininkų kursus „Vystrel“ (Solnečnogorske, už 50 km nuo Maskvos Tverės kryptimi), vėliau išskirstyti į įvairias karo mokyklas.

Lietuvoje likę korpuso dalių kariai rinkosi į buvusias dalių dislokavimo vietas Vilniuje ir jo apylinkėse bei Pabradėje, vadovaujami Vilniuje susidariusio korpuso štabo. Iš jų vokiečių karinės vadovybės nurodymu 1941 m. liepos 23-25 d. suformuoti 4 batalionai, vėliau priskirti lietuvių savisaugos daliniams. Kiti buvusio korpuso kariai paleisti iš tarnybos.[1]

Korpuso vadaiKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Stasys KnezysDvidešimt devintasis teritorinis šaulių korpusas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 248 psl.