1968 m. gegužės įvykiai Prancūzijoje
1968 m. gegužės įvykiai Prancūzijoje, ar tiesiog 1968 m. gegužė (pranc. le Mai 1968) – socialinė Prancūzijos krizė, išsirutuliojusi į demonstracijas, masines riaušes ir visuotinį streiką. Galiausiai privedė prie vyriausybės pasikeitimo ir prezidento Šarlio de Golio atsistatydinimo.
Įvykiai prasidėjo 1968 m. gegužės mėn. Paryžiaus universitetuose, pirma Nanterio universitetiniame miestelyje, paskui pačioje Sorbonoje; vienas žinomiausių studentų lyderių buvo 23-jų metų Danielis Konas-Benitas (per didžiausią Paryžiaus įvykių dalį Paryžiuje jo nebuvo). Studentų varomoji jėga, be bendro jaunimo protesto (pats garsiausias lozungas – „Drausti draudžiama“), buvo įvairios kraštutinės kairiosios idėjos: marksistinės-leninistinės, trockistinės, maoistinės ir t. t., dažnai pateiktos romantiškoje protesto dvasioje. Bendras šių požiūrių, tiksliau, nuotaikų pavadinimas – „gošizmas“ (pranc. gauchisme), pirma reiškęs „kairumą“ (Lenino veikalas „Vaikiška kairumo liga komunizme“). Visų aktyviai dalyvavusių sukilime studentų politinių pažiūrų apibendrinti praktiškai neįmanoma. Labai stiprus buvo anarchistinis judėjimas, kurio centras buvo Nanteris. Tačiau nemažai tarp gegužės įvykių aktyvistų buvo žmonių, kritikavusių ir kairiųjų, ir anarchistų lozungus. Studentus palaikė daugelis kairiųjų pažiūrų Sorbonos dėstytojų, tarp jų ir Mišelis Fuko.
Gegužės įvykiuose dalyvavę profesoriai paskelbę streiką, kuris vėliau tapo neterminuotu; mitinguotojai (prie studentų prisijungė darbininkai ir tarnautojai) iškėlė konkrečius reikalavimus: de Golio atsistatydinimas, formulė „40 – 60 – 1000“ (40 valandų darbo savaitė, pensija nuo 60 metų, minimali alga 1000 frankų.)
1968 m. šūkiai redaguoti
Didelė dalis graffiti buvo persmelkta maišto ir nihilizmo dvasia, pasižymėjo šmaikštumu. Graffiti, kviečiantys atsisakyti bet kokio darbo, atspindi Situacionizmo idėjų įtaką.
XXI a. redaguoti
Šiuo metu 1968 m. veteranai (tarp jų D. Konas-Benitas, tapęs Europos Parlamento deputatu) priklauso Prancūzijos ir Europos isteblišmentui. Žmones, dalyvavusius šiuose įvykiuose, prancūzai vadina „68 vaikinais“ (pranc. soixante–huitards).
2003 m. Bernardas Bertolučis pastatė filmą „Svajotojai“, kuriame veiksmas vyksta per 1968 m. sukilimą.
Nuorodos redaguoti
- Klėras Doilas. Revoliucijos mėnuo. Visuotinio sukilimo pamokos Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.
- Rodžeris Smitas. 1968 m. gegužė-birželis Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.