Atverti pagrindinį meniu

1934 m. nepavykęs perversmas Lietuvoje

1934 m. nepavykęs perversmas Lietuvoje
Data 1934 m. birželio 6-7 d.
Laikas
Vieta Kaunas
Pusės
Perversmo organizatoriai Antano Smetonos vadovybė
Aukos
Perversmo organizatoriai:
  • Žuvę: ?
  • Sužeista: ?
  • Sulaikyta: ?
  • Įkalinti: ? (iš jų 3 nuteisti mirties bausme, tačiau bausmė pakeista)
Antano Smetonos vadovybė:
  • Žuvę: ?
  • Sužeista: ?

1934 m. nepavykęs perversmas Lietuvoje – „Geležinio vilko“ organizuotas pučas, kuriuo siekta nušalinti Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną ir jį pakeisti Augustinu Voldemaru.

Sukilimą organizavo 1929 m. A. Smetonos uždraustos organizacijos „Geležinis vilkas“ nariai, parėmė keletas aukštų karininkų.

Po nepavykusio pučo nauju Vyriausiojo štabo viršininku buvo paskirtas generolas leitenantas Jonas Jackus, aktyviai dalyvavęs malšinant sukilimą.

Turinys

EigaKeisti

Kilus bruzdėjimui armijoje, 1934 m. susibūrė nauja karininkų grupė, kurios vienas iš pagrindinių organizatorių buvo aviacijos majoras Jonas Špokevičius. Buvo suformuluoti 6 reikalavimai, kurių esmę sudarė grįžimas į 1926 m. gruodžio perversmo dvasią ir santvarką, siekiant grąžinti A. Voldemarą į valdžią, atkurti „Geležinio Vilko“ organizaciją, priversti atsistatydinti Juozo Tūbelio vyriausybę.

Sukilimas prasidėjo naktį iš birželio 6–osios į 7-ąją. Apie 2 val. nakties šarvuotis įvažiavo į Kariuomenės štabo kiemą, paskui jį sekė 2-ojo ir 5-ojo pėstininkų pulkų daliniai. Karo policijos mokyklos personalas užėmė Kauno komendantūrą. Tankai „Renault F-17“ išsidėstė prie geležinkelio stoties, 3-osios policijos nuovados, geležinkelio ir Panemunės tiltų. Buvo užimta telefono centrinė, o kiek vėliau ir automatinė centrinė, dislokuota Teisingumo ministerijoje. Tuo pat metu sukilėliai užėmė Šančių karinę telefono centrinę ir Kariuomenės štabo pagrindinę būstinę. Užėmus svarbiausią kariuomenės koordinavimo centrą – Kariuomenės štabą ir paralyžiavus telefono ryšį, buvo imtasi antrosios sukilimo dalies: generolas Petras Kubiliūnas, kuris vėliau atsiribojo nuo sukilimo nuostatų, kartu su vienu pulkininku pas prezidentą du kartus vyko derėtis dėl anksčiau sutartų reikalavimų, tačiau jo siūlymai buvo atmesti.

Nesutarus dėl tolesnės maišto eigos pučas išblėso ir prasidėjo sukilėlių areštai. Daugeliui maišto vadovų buvo atimti karininkų laipsniai, apdovanojimai, jie paleisti į atsargą, pažeminti laipsniu arba atleisti, trys jų nuteisti mirties bausme, bet paskui ji pakeista 12 metų kalėjimo. Pats A. Voldemaras nuteistas 12 metų kalėti, tačiau 1938 m. jam buvo suteikta malonė su sąlyga, jog šis pasitrauks į užsienį.

Anot istoriko Česlovo Iškausko, tai buvo vienas iš 6 „Geležinio vilko“ rengtų pučų per 1929–1934 m., tačiau vienintelis išaugęs iki sukilimo.[1]

Žymūs dalyviaiKeisti

Taip pat skaitykiteKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Iškauskas, Česlovas (2014). „Ką žinome apie 1934 m. nepavykusį pučą?“.