1923 m. Didysis Kanto žemės drebėjimas

Koordinatės: 35°06′š. pl. 139°30′r. ilg. / 35.1°š. pl. 139.5°r. ilg. / 35.1; 139.5

1923 m. Didysis Kanto žemės drebėjimas (jap. 関東大震災 = Kantō daishinsai) – 7,9[1] balų stiprumo žemės drebėjimas, sukrėtęs Kanto lygumą, esančią Japonijos pagrindinėje Honšiū saloje, 1923 m. rugsėjo 1 d. (šeštadienį) 11 val. 58 min. vietos laiku. Remiantis įvairiais vertinimais, žemės drebėjimas truko nuo keturių iki dešimties minučių.[2][3]

Japan location map with side map of the Ryukyu Islands.svg
Drebėjimo epicentras

Drebėjimo hipocentras buvo giliai po Idzu Ošimos sala Sagamio įlankoje. Žemės drebėjimas įvyko dėl lūžio konvergentinėje riboje, kur, palei Sagamio sinklina, Filipinų jūros plokštė pasislenka po Ochotsko plokšte.[4]

Žala ir mirties atvejaiKeisti

 
Marunoučio rajonas, skendintis liepsnose
 
Liepsnojantis Metropoliteno policijos departamentas Marunoučyje, netoli Hibijos parko

Žemės drebėjimas nusiaubė Tokiją, Jokohamą ir gretimas Čibos, Kanagavos bei Šidzuokos prefektūras, taip pat pridarė didelio masto žalos visame Kanto regione. Kamakuroje (apie 60 km nuo epicentro) drebėjimas buvo toks stiprus, jog išjudino Didžiosios Budos statulą, sveriančią nepilnas 93 tonas (84 tūkst. kg), beveik 30,5 cm atstumu.[5]

Numatomas aukų skaičius sudarė apie 142 800, tarp jų 40 000 dingusių ir (ar) laikomų mirusiais. Šios gamtinės katastrofos padariniai buvo didžiausi prieškario Japonijoje. Pasak Japonijos statybų bendrovės „Kajima“ tyrimų galutinių duomenų, paskelbtų 2004 m. rugsėjį, 1923 m. žemės drebėjimas nusinešė 105 385 žmonių gyvybes.[6][7][8]

Žemės drebėjimas smogė per pietus, kai dauguma žmonių gaminosi maistą ant ugnies. Dėl šios priežasties dauguma aukų mirė nuo įsiplieskusių liepsnų. Keletas gaisrų peraugo į didelio masto gaisrus, praūžusius ištisuose miestuose. Daugelis žmonių žuvo jų kojoms įstrigus po besilydančia asfaltine danga. Daugiausia aukų pareikalavęs pavienis atvejis buvo, kuomet ugnies tornadas prarijo nebenaudojamą armijos rūbų siuvimo depą Tokijo centre, į kurį, besislėpdami nuo žemės drebėjimo, buvo sugužėję apie 38 000 žmonių. Visame mieste trūko vandentiekio tinklai, tad visiškai užgesinti gaisrą prireikė beveik pilnų dviejų dienų iki vėlyvo rugsėjo 3 d. ryto. Apskaičiuota, kad ugnis nusinešė 6400 žmonių gyvybes, 381 000 namų buvo sunaikinti.[9]

Maždaug tuo pat metu, kada įvyko žemės drebėjimas, stiprus taifūnas praūžė Tokijo įlankoje. Taifūno sukelti vėjai nukreipė liepsnas Noto pusiasalio pakrantėje link Išikavos prefektūros.

Kalnuotose ir kalvotose Kanagavos prefektūros vietovėse dauguma namų buvo palaidoti po žeme arba nunešti nuošliaužų; to pasekoje žuvo apie 800 žmonių. Griūvanti pakalnė Nebukavos kaime, į vakarus nuo Odavaros, į jūrą nunešė visą kaimą, kartu su geležinkelio stotimi ir keleiviniu traukiniu, vežusiu daugiau kaip 100 keleivių.

Po keleto minučių Sagamio įlankoje iškilusios 10 m aukščio cunamio bangos smogė Boso pusiasaliui, Idzu saloms ir Idzu pusiasalio pakrantei. Cunamis pareikalavo daug aukų, tarp jų 100 žmonių, buvusių palei Jui-ga-hamos paplūdimį Kamakuroje, ir 50 žmonių, tuo metu buvusių ant kelio pylimu į Enošimą. Daugiau kaip 570 000 namų buvo sugriauta, dėl to 1,9 mln. žmonių liko be pastogės. Evakuojamieji buvo gabenami laivais iš Kanto net į Kobę Kansajaus regione. Viso žemės drebėjimas padarė 1 mlrd. JAV dol. (14 mlrd. JAV dol. šiandieniniu kursu) vertės žalos. Po pradinio žemės drebėjimo smūgio dar nuvilnijo 57 pakartotiniai smūgiai.

 
Jokohama po žemės drebėjimo

PasekmėsKeisti

 
Nuniokoti Tokijo Nihonbašio ir Kandos rajonai nuo Dai-iči Sogo pastato stogo

Regioną nusiaubus žemės drebėjimui, keletas asmenų vyriausybėje svarstė galimybę sostinę perkelti į kurią nors kitą vietą.[10] Buvo diskutuota ir net dėl naujos sostinės įkūrimo.

Iškart po drebėjimo kilo neramumai etniniu pagrindu, buvo žudomi Kanto regione gyvenantys korėjiečiai.[11][12] Vidaus reikalų ministerija paskelbė nepaprastąją padėtį ir liepė policijos dalinių vadams užtikrinti tvarką ir saugumą. Vis dėlto pasklido gandai, esą Japonijoje gyvenantys korėjiečiai naudojasi drebėjimu kaip priedanga nusikaltimams vykdyti – plėšti ir padeginėti; esą turi bombas.[13] Antikorėjietiškos nuotaikos japonų visuomenėje buvo itin išaugusios dėl Korėjos nepriklausomybės judėjimo.[14] Dėl šių priežasčių bei gandų apie korėjiečių sabotažą ir sukilimą po drebėjimo kilus sąmyšiui prasidėjo masinės Tokijuje ir Jokohamoje gyvenusių korėjiečių žudynės.[15] Tuometės Japonijos vyriausybės duomenimis per pogromus Tokijuje ir Jokohamoje pirmąją rugsėjo savaitę minios nužudytas 231 korėjietis.[16] Nepriklausomi šaltiniai skaičiuoja, kad mirčių skaičius siekė kelis tūkstančius.[17][18][19] Kai kurie laikraščiai pateikė gandus apie tai, esą korėjiečiai užnuodija šulinius kaip faktus.

1960 m. Japonijos vyriausybė rugsėjo 1-ąją paskelbė žemės drebėjimo metinėmis, kasmetine „Nelaimių prevencijos diena“.

 

ŠaltiniaiKeisti

  1. „USGS“. Earthquake.usgs.gov. Suarchyvuotas originalas 2013-05-07. Nuoroda tikrinta 2013-02-18. 
  2. Panda, Rajaram. „Japan Coping with a National Calamity“. Institute for Defence Studies and Analyses (IDSA). Nuoroda tikrinta 2011-12-21. 
  3. James, Charles. „The 1923 Tokyo Earthquake and Fire“ (PDF). University of California, Berkeley. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-08-07. Nuoroda tikrinta 2011-12-21. 
  4. Bakun, W.H. (2005). „Magnitude and location of historical earthquakes in Japan and implications for the 1855 Ansei Edo earthquake“ (PDF). Journal of Geophysical Research 110 (B02304). Bibcode:2005JGRB..11002304B. doi:10.1029/2004JB003329. 
  5. Earthquake Pictorial Edition – Part Two, page 35, The Osaka Mainichi, 1923 (Which can be seen here [1].)
  6. „The 1923 Tokyo Earthquake“. Suarchyvuotas originalas 2007-02-19. Nuoroda tikrinta 2007-02-22. 
  7. Thomas A. Stanley and R.T.A. Irving (2001-09-05). „The 1923 Kanto Earthquake“. Suarchyvuotas originalas 2007-03-04. Nuoroda tikrinta 2007-02-22. 
  8. James, Charles D. (2002-10-08). „The 1923 Tokyo Earthquake and Fire“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2007-03-16. Nuoroda tikrinta 2007-02-22. 
  9. Scawthorn, Eidinger, Schiff, ed. (2005). Fire Following Earthquake. Reston, VA: ASCE, NFPA. ISBN 978-0-7844-0739-4. Suarchyvuotas originalas 2013-09-28. Nuoroda tikrinta 2015-07-09. 
  10. Funabashi, Yoichi (2011-07-04). „Rebuilding Japan“. Time. Suarchyvuotas originalas 2013-08-24. Nuoroda tikrinta 23 December 2011. 
  11. „Collection of 1923 Japan earthquake massacre testimonies released“. Nuoroda tikrinta 2018-04-21. 
  12. „Ethnic Korean filmmaker ends 30-year hiatus to tackle massacre:The Asahi Shimbun“. The Asahi Shimbun (anglų). Suarchyvuotas originalas 2017-11-29. Nuoroda tikrinta 2018-04-21. 
  13. "朝鮮人虐殺事件" (ja). Kokushi Daijiten. Tokyo: Shogakukan. 2012. OCLC 683276033. http://rekishi.jkn21.com/. Prieigos data 2012-08-11.  Archyvuota kopija 2007-08-25 iš Wayback Machine projekto.
  14. Chuushichi Tsuzuki (2000). The Pursuit of Power in Modern Japan, 1825–1995. Oksfordo universiteto leidykla. p. 216. 
  15. Hammer 2006, pp. 149–170
  16. 姜徳相『新版 関東大震災・虐殺の記憶』 青丘文化社
  17. Neff, Robert. „The Great Kanto Earthquake Massacre“. Suarchyvuotas originalas 2013 m. gruodžio 2 d. Nuoroda tikrinta 2013 m. rugpjūčio 29 d. 
  18. Hammer 2006, pp. 167–8
  19. „The Great Kanto Earthquake of 1923“. Library.brown.edu. Nuoroda tikrinta 2013-02-18.