1910 m. pasaulio šachmatų čempionatas (Laskeris–Šlechteris)
1910 m. pasaulio šachmatų čempionatas – 1910 m. sausio 7–vasario 10 d. Vienoje ir Berlyne vykęs mačas tarp Emanuelio Laskerio ir Karlo Šlechterio. Buvo žaidžiama 10 partijų. Dėl mačo sąlygų tebevyksta diskusija. Laimėjęs paskutinę mačo partiją Emanuelis Laskeris išlygino mačo rezultatą 5 : 5 (+1 -10 =8) ir išliko pasaulio čempionu.[1]
Mačas redaguoti
Mačo detalės redaguoti
Deja, K. Šlechteriui per dvejus metus po 1908 m. susitarimų nepavyko nei surinkti pakankamai lėšų, nei išlaikyti autoriteto šachmatų pasaulyje. Todėl vietoj 30 partijų, kurios turėjo būti žaidžiamos Vienoje ir Berlyne, teliko tik 10. Pats K. Šlechteris nesėkmingai žaidė M. Čigorino atminimo turnyre Peterburge, kur pasidalijo tik 8–10 vietas ir vargu ar išlaikė autoritetą, kuris iš esmės perėjo turnyro nugalėtojui A. Rubinšteinui.
Vis tik E. Laskeris neatsisakė pažadų žaisti mačą su K. Šlechteriu. Galutinai sutartis dėl mačo pasirašyta likus mėnesiui iki mačo pradžios, kur buvo numatyta, kad 10 partijų mačas vyksta dviejuose miestuose Vienoje ir Berlyne. Tačiau pirma kartą istorijoje pasaulio čempionato sutartis niekur nebuvo publikuota, todėl kitų punktų šachmatų visuomenė nežinojo.
Į prizinį fondą iš Vienos buvo surinktą 3000 kronų ir 2000 markių iš Berlyno. Skirtingai nuo mačo su Z. Tarašu, E. Laskeris nereikalavo sau dar papildomo honoraro.
Laiko kontrolė buvo tipiška tiems laikams – viena valanda 15-kai ėjimų ir po kiekvienų dviejų valandų žaidimo – pertrauka.[2]
Čempionas redaguoti
Mačui su K. Šlechteriu, kuris pradžioje buvo numatytas 1908 m, E. Laskeris buvo pilname jėgų žydėjime. Jis lengvai nugalėdavo savo pagrindinius konkurentus: ką tik buvo pasidalijęs pirmą vietą su A. Rubinšteinu stipriausiame metų turnyre Peterburge, įveikęs mače D. Janovskį. Iš karto po mačo Paryžiuje čempionas išvyko dviem mėnesiams gastrolių po Pietų Ameriką ir JAV.
Neabejojo jis ir dėl pergalės su K. Šlechteriu, kurį ne kartą buvo įveikęs turnyruose. Tačiau vis tik jis buvo linkęs dėl visa ko apsidrausti sudarydamas mačo sutartį. Maža, kas gali atsitikti žaidžiant 10 partijų, o, skirtingai nuo ankstesniųjų varžovų, laimėti „pagal užsakymą“ partiją prieš šį pretendentą nebuvo paprasta.
Pretendentas redaguoti
Austrijos čempionas Karlas Šlechteris buvo gimęs 1874 m. kovo 2 d. Vienoje. Jis turėjo daug talentų, tačiau pagrindinis buvo jo kuklumas. Įdėjęs šiek tiek pastangų jis galėjo atsistoti greta didžiųjų šachmatininkų, tačiau dėl to nieko nedarė.
Jis nesukūrė pozicinių žaidimo teorijų ir nepretendavo į istoriją, ne stebino amžininkų gražiomis idėjomis, tačiau buvo labai stiprus praktikas su pakankamai stabiliu ir efektyviu žaidimo stiliumi.
Kad „prinoktų“ mačui dėl „karūnos" jam teko nemažai su savimi padirbėti. Kilti pradėjo po truputi: 1895 m. Heistingse 11 iš 21, 1896 m. Niurnberge 10½ iš 18 , Vienoje 1898 m. 21½ iš 36 ir 1899 m. Londone 17 iš 27. Tad tik XX amžiuje jis prasiveržė tarp pasaulio vedančiųjų šachmatininkų.
1902 m. K. Šlechteris lengvai laimi 10 partijų mačą prieš D. Janovskį – 7½ :2½. O 1904 m. pirma stambi sėkmė – laimi gambito turnyrą Vienoje. Po jos, 1907 m., sekė antra vieta Ostendėje, 1908 m. dvi pergalės Vienoje ir Prahoje. Po jų, K Šlechteris pasiunčia E. Laskeriui iškvietimą mačui dėl „karūnos“, o čempionas netikėtai jį priima. Tiesa, iki to, dar čempionas turi sužaisti mačą su Z. Tarašu, todėl jų mačas iš 30 partijų buvo planuotas dar 1910 m. Iki to laiko E. Laskeriui reikėjo neprarasti titulo, o K. Šlechteriui surasti lėšų mačui ir kartu neprarasti moralinės teisės į jį.
Mačo eiga redaguoti
Nežiūrint, kad mače 80 % partijų baigėsi lygiosiomis, tai buvo atkaklus mačas: partijos tęsdavosi virš 50 ėjimų, kuriose buvo daug kovos.
Tai buvo E. Laskerio sunkiausias mačas. Lieka spėlioti, ar jis neįvertino K. Šlechterio, ar pervertino savo galimybes, bet jam sunkiai sekėsi kiekvienoje partijoje! Jau 1-ojoje partijoje jis, būdamas be dviejų pėstininkų, išsigelbėjo bokštų baigmėje, o 2-oje, po klaidos debiute, lygiąsias pasiekė vieninteliais ėjimais.
Po to jis, suėmęs save į rankas, daugelyje partijų dominavo, bet ne 5-oje partijoje. Grynai lyginėje padėtyje E. Laskeris netikėtai pradeda siekti pergalės. Jis įgyja persvarą prieš varžovą, bet ceitnote praranda ją, ir K. Šlechteris, atidavęs du pėstininkus, perėmęs iniciatyvą, matuoja čempiono karalių.
| Vieta | Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 01 | Emanuelis Laskeris | ½ | ½ | ½ | ½ | 0 | ½ | | ½ | ½ | ½ | 1 | 5 (+1 -1 =8) |
| 02 | Karlas Šlechteris | ½ | ½ | ½ | ½ | 1 | ½ | ½ | ½ | ½ | 0 | 5 (+1 -1 =8) |
Sekančios keturios partijos baigėsi lygiosiomis, nors 9-oje partijoje E. Laskeris išleido tikrą galimybę pasiekti pergalę mače. Prieš paskutinį ratą čempionas atsiliko tašku.
Ši partija buvo titanų dvikova. Iniciatyva keletą kartų ėjo iš rankų į rankas. Iš pradžių atrodė, kad baltieji (E. Laskeris) laimi, o po jų klaidingos kombinacijos rimtas galimybes laimėti jau turi juodieji. Bet paskutinis, vis tik suklydo K. Šlechteris. Kai geidžiama pergalė, o su ja ir pasaulio čempiono titulas buvo taip arti, jis pradeda klaidingą kombinaciją. Vietoj pergalės, ar blogiausiu atveju lygiųjų, jis pralaimi! E. Laskeris išlygina mačo rezultatą ir lieka pasaulio čempionu.[3]
Po mačo redaguoti
Mačo sąlygos yra iki šiol nesibaigiančių diskusijų objektas. Prieš paskutinę partiją K. Šlechteris pirmavo tašku. Paskutinėje partijoje jis buvo pasiekęs sudėtingą, bet laimėtiną padėtį, kurioje nesunkiai galėjo pasiekti lygiąsias, tačiau darė nebūdingus jam bandymus laimėti, kol galiausiai pasimetė komplikacijose ir tai leido E. Laskeriui išlyginti mačo rezultatą. Toliau pateikiamos tris šachmatų istorikų versijos.
Noras įtikinamai laimėti mačą redaguoti
Viena iš versijų, kad toks „Lygiųjų meistras“, taip dar buvo vadinamas K. Šlechteris, kaip sako legenda, negalėjo leisti, kad atsitiktinė jo pergalė 5-oje partijoje, lemtų pasaulio čempionato baigtį. Tai mitas.
Dabar yra žinoma, kad E. Laskeris atkakliai derėjosi, kol sutiko žaisti mačą su K. Šlechteriu. Kitais žodžiais tariant, K. Šlechteris norėdamas tapti pasaulio čempionu privalėjo laimėti mačą dviejų taškų skirtumu. Laimėjus vienu tašku E. Laskeris liktų čempionu.
Tad galima teigti, kad K. Šlechteris stengėsi laimėti 10-ąją partiją dėl to, kad tik antroji pergalė būtų užtikrinusi jam pasaulio čempiono titulą.“
Dviejų taškų persvara redaguoti
Fredas Vilsonas knygoje Klasikiniai šachmatų mačai, 1907–1913 rašo:
„Dėl sunkumų užtikrinant reikiamą finansinę paramą, šiame pasaulio čempionate buvo žaidžiamas tik 10-ies partijų mačas. Niekados iki tol mačuose nebūdavo tiek kovos ir tiek daug lygiųjų.
Kaip gerai žinoma K. Šlechteris, likus vienai partijai, atkakliai siekdamas pergalės partijoje, kur buvo pasiekęs laimėtiną padėtį, suklydo ir išleido galimybę tapti pasaulio čempionu. Ar taip jis būtų daręs, jei būtų pakakę lygiųjų?
Nors kiek žinoma tam įrodymų nėra, nebuvo abejonių, kad sąlyga dėl dviejų taškų persvaros egzistavo. Nežiūrint to, kaip K. Šlechteris sužaidė paskutiniąją partiją, sunku patikėti, kad žaisdamas tokį trumpą mačą, E. Laskeris į sutartį nebūtų įdėjęs tam tikrų saugiklių.[4]
A. Soltis (daugelio šachmatų knygų autorius ir šachmatų žurnalistas) atsargesnis ir šiuo požiūriu užima neutralią poziciją
Revanšo mačo šmėkla redaguoti
2005 m. balandžio mėn Chess Life (p.52), Laris Evansas rašė : Abejoju, kad dviejų taškų sąlyga egzistavo. E. Laskeris, prieš dvi dienas iki 10 partijos, „New York Evening Post“ straipsnyje rašė:
„Mačas su K Šlechteriu artėja į pabaigą ir atrodo, kad pirmą kartą gyvenime būsiu pralaimėjęs. Jei taip atsitiktų, pasaulio čempionatą laimėtų vertas žmogus“.
Edvardas Vinteris (XIX a. ir XX a. šachmatų istorijos autoritetas) rašė:
„Buvo tikėtasi, kad paskutinė partija baigsis lygiosiomis ir tai užtikrins K. Šlechteriui pergalę. Deja laimėjo E. Laskeris… Labai keista, kad K. Šlechteris, nepralaimėjęs per pirmąsias 9-ias partijas, suklumpa paskutinėje, todėl galima prielaida, kad taip atsitiko neatsitiktinai. K. Šlechteriui pergalė nedideliu skirtumu, be jokios abejonės, būtų suteikusi pasaulio čempiono titulą, bet už tai, nepriklausomai nuo finansavimo, jam būtų tekę žaisti rimtą revanšo mačą".[5]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 195–196. – ISBN 5-85270-005-3
- ↑ Верховский Л. С. Карл Шлехтер М.:Физкультура и спорт, 1984. – С. 59.
- ↑ „Pasaulio šachmatų čempionatas. Mačas Laskeris - Šlechteris. 1910 m.“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2012-04-24. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 3 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ „1910 m. pasaulio šachmatų čempionatas“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2005-01-20. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 3 d..
{{cite news}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ „Markas Vyksas. 4144. Liūdnai pagarsėjusi pasaulio čempionato partija“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2019-12-28. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 3 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)