Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Koordinatės: 54°47′44.62″ š. pl. 23°1′43.18″ r. ilg. / 54.7957278°š. pl. 23.0286611°r. ilg. / 54.7957278; 23.0286611

Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia – katalikų bažnyčia, stovinti Žvirgždaičių miestelyje, Šakių rajono savivaldybėje, 10 km į rytus nuo Kudirkos Naumiesčio, Nenupės dešiniajame krante. Šalia stūkso dvi bažnyčios – senoji medinė ir naujoji mūrinė. Su šventoriumi ribojasi Žvirgždaičių kapinės.

Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia
Vyskupija Vilkaviškio
Dekanatas Šakių
Savivaldybė Šakių rajonas
Gyvenvietė Žvirgždaičiai
Adresas Taikos g. 5
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta 2012 m.
Stilius neogotika
Bažnyčios interjeras. Dekoratyvi grindų dangos juosta veda link altoriaus.

Istorija redaguoti

1917 m. balandžio 25 d. Seinų vyskupas Antanas Karosas parapijos kūrimą Žvirgždaičiuose pavedė kunigui Pranciškui Radžiūnui.[1] Ji buvo įkurta 1917 m. birželio 25 d. Parapijos centru galėjo tapti netoli vienas kito esatys Tupikų arba Žvirgždaičių kaimai. Tupikiečiai nesutiko paskirti parapijai reikiamo žemės ploto, o Žvirgždaičių ūkininkas Petras Liorentas iškart davė 10 margų žemės, dar tiek pat dovanojo Motiejus Stanaitis iš Pieciškių. Kai sutartis jau buvo sudaryta, apsigalvojo ir tupikiečiai. Imta ginčytis, kuris kaimas, Tupikų ar Žvirgždaičių, taps parapijos centru. Vyskupas A. Karosas palaikė Žvirgždaičius. Tuo metu Paluobiuose buvo nugriauta senoji bažnyčia ir statoma nauja, todėl nugriautosios mediena panaudota Žvirgždaičių bažnyčiai statyti. 1917 m. viduryje Žvirgždaičių bažnyčia buvo pašventinta Švč. Jėzaus Širdies titulu.[1] Taip pat pastatyta klebonija bei keli ūkio pastatai. Bažnyčia buvo su aukštu, trijų tarpsnių varpinės bokštu.[2]

1938 m. Žvirgždaičių parapijoje gyveno 1500 katalikų.[1] Per II Pasaulinį karą dalis miestelio ir medinė bažnyčia sudegė. Parapijiečiai iš pradžių meldėsi laikiname parapijai priklausiusiame pastate. Naujajai valdžiai jį atėmus, pamaldos kurį laiką vyko Tupikų kaime pas Staugaičius, kol parapiją aptarnavęs kun. Antanas Zakaryza su žmonėmis nesuorganizavo laikinos bažnytėlės kapinėse per vieną naktį statybos. Už surinktus parapijos pinigus buvo nupirkta miško medžiagų. Griškabūdyje meistrai iš anksto paruošė pastato karkasą ir lentas apkalimui. Visa miško medžiaga naktį atvežta į Žvirgždaičių kapines. Darbas pradėtas švintant ir per tris valandas pastato griaučiai jau stovėjo, o vakarop buvo sudėti langai ir durys. Sovietinė valdžia nesitikėjo, kad per dieną galima pastatyti bažnyčią. Tai įvyko 1956 m. sausio mėnesį. Ant durų buvo prikalta lenta „Lavoninė“ su kryželiu.[1]

Žvirgždaičių administratorius (nuo 1946 m.) kunigas Saliamonas Samuolis (1915–1987) 1949 m. rugpjūčio 20 d. areštuotas ir ištremtas. Bažnyčia apie 1958 m. uždaryta. 1989 m. grąžinta tikintiesiems.

2012 m. greta senosios bažnytėlės kanauninko Donato Jasulaičio rūpesčiu ir pastangomis pastatyta nauja mūrinė bažnyčia (arch. Kazys Tamošėtis).[1][3] 2012 m. liepos 22-ąją bažnyčią konsekravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, dalyvaujant šioje parapijoje gimusiam vyskupui Arūnui Poniškaičiui ir iš kaimyninės Griškabūdžio parapijos kilusiam vyskupui Juozui Žemaičiui.

Architektūra redaguoti

Naujoji mūrinė bažnyčia stūkso be suprojektuoto 33 m aukščio varpinės bokšto, tačiau tikimasi, kad ateityje jis būtinai papuoš svarbiausią Žvirgždaičių miestelio statinį.[4] Šventoriuje pastatyta nedidelė, metalinių konstrukcijų stulpinė varpinė. Bažnyčios bokštelį vainikuoja nerūdijančio plieno kryžius ant stačiakampio pagrindo postamento su data „2012“. Bažnyčios pastato tūris nedidelis, dvišlaitis, stačiakampio plano, derantis prie bendro gyvenvietės urbanistinio vaizdo. Santūrią pastato architektūrinę išraišką lemia išorėje dominuojantys Rytprūsių neogotikai būdingi elementai. Fasadų plokštumos minimaliai apdailintos. Panaudojant plytų faktūros ir lygaus tinko centrinę kompoziciją, pabrėžtas lengvu stogeliu pridengtas pagrindinis įėjimas. Maldos erdvė vientisa. Altoriaus kryptį išryškina dekoratyvi grindų dangos juosta, nutiesta nuo įėjimo iki altoriaus. Bažnyčios išorėje ir interjero dekore vyrauja baltos ir pilkos spalvos derinys, sustiprinantis santūrios pagarbos nuotaiką.[4]

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

Nuorodos redaguoti