Žvėrynas

Portal.svg
Žvėrynas
Vietovė prijungta prie miesto 1901 m.
Žvėryno pastatai.jpg

Žvėrynas
Koordinatės 54°41′42″š. pl. 25°15′04″r. ilg. / 54.695°š. pl. 25.251°r. ilg. / 54.695; 25.251 (Žvėrynas)Koordinatės: 54°41′42″š. pl. 25°15′04″r. ilg. / 54.695°š. pl. 25.251°r. ilg. / 54.695; 25.251 (Žvėrynas)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Vilniaus miesto savivaldybės vėliava Vilniaus miesto savivaldybė
Seniūnija Žvėryno seniūnija
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Žvėrýnas
Kilmininkas: Žvėrýno
Naudininkas: Žvėrýnui
Galininkas: Žvėrýną
Įnagininkas: Žvėrýnu
Vietininkas: Žvėrýne

Žvėrynas – Vilniaus miesto dalis, esanti į šiaurės vakarus nuo miesto centrinės dalies, dešiniajame Neries krante.[2] Įsikūręs palei Neries upę, per kurią jungiasi su centrine miesto dalimi Žvėryno ir Liubarto tiltais bei pėsčiųjų tiltu su Vingio parku.

Žvėrynas pasižymi neaukštuminiais statiniais, nedidelėmis gatvėmis ir želdinių gausa. Čia stovi Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, Vilniaus Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvė, Vilniaus Šv. kankinės Kotrynos cerkvė ir Vilniaus kenesa. Sovietiniu periodu Žvėryne pastatyta daugiabučių ir visuomeninės paskirties pastatų. Čia yra įsikūrusių ambasadų ir užsienio diplomatų rezidencijų.[3]

IstorijaKeisti

 
Žvėrynas XIX a. (Juozapo Čechavičiaus nuotrauka)

Nuo XVI a. iki XIX a. vidurio dabartinio Žvėryno plotai priklausė Radviloms, kurie čia turėjo žvėrių medžioklės rezervatą, augino stirnas (iš čia ir kilo vietovės pavadinimas). Žvėryne, Neries kilpoje augusiame miške Radvilos turėjo pasistatę medžioklės dvarą.[3] [4] Iš Radvilų Žvėryno priemiestis atiteko stambiausiam to meto Europos magnatui, kunigaikščiui Liudvikui Vitgenšteinui. Šis Žvėryne pasistatė rezidenciją, kurios vaizdas išlikęs Vilniaus miesto 1827 m. plane. Į Žvėryną buvo patenkama nuo Šv. Rapolo bažnyčios vedusia gatve.[3]

Žvėryną 1855 m. piešinyje pavaizdavo dailininkas Adolfas Čapskis. XIX a. Žvėryne ilsėdavosi profesoriai, pvz., čia patalpas buvo išsinuomojęs profesorius Juzefas Frankas, stovėjo generalgubernatoriaus vasaros rezidencija.[3][5] 1855–1863 m. Žvėryne įrengta prieplauka. Vėliau šalia prieplaukos pastatytas vasarnamis (Birutės g. 40). Po II pasaulinio karo šiame pastate veikė naktinė tuberkuliozės sanatorija. Vėliau pastate įsteigtas Psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyrius, kuris 2003 m. iškeltas. Nuo to laiko pastatas nenaudojamas ir buvo nugriautas. [3]

Vėliau Žvėryną valdė Prūsijos kunigaikštienė Marija Hohenlohė-Šilingsfiurst, iš jos Žvėrynas atiteko F. Bergui, iš jo Vasilijui Martinsonui. Martinsonas Žvėryne išvedė gatves, pardavinėjo sklypus. XIX a. pabaigoje Žvėryne ėmė kurtis turtingesni vilniečiai. Buvo statomos medinės vilos ir namai. Buvo priskaičiuojama iki 150 namų ir gyveno apie 2000 žmonių. Susisiekti buvo galima keliu, vedančiu nuo Šnipiškių arba laiveliais per Nerį. 1891 m. F. Bergas pastatė medinį tiltą, sujungusį Žvėryną su tuometiniu Georgijaus prospektu (Gedimino prospektas). Tuomet pažymėta pirmoji Žvėryno gatvė (dabartinė Adomo Mickevičiaus gatvė).[3]

1892 m. Žvėryne pastatytas rotondinis pastatas su restoranu „Ermitaž" ir koncertų scena. Prie upės buvo įrengtos maudyklos. 1894–1895 m. Žvėryne iškilo du trikotažo fabrikai. 1898 m. veikė du malūnai. Iki tol buvęs priemiesčiu 1901 m. Žvėrynas prijungtas prie miesto. Rusijos imperijos metais jam bandyta suteikti „Aleksandrijos“ pavadinimą, tačiau šis neprigijo.[6]

1906–1914 m. pastatytas ligoninių (vaikų ir infekcinio skyriaus kompleksas, kuris užėmė teritoriją tarp Kęstučio, Liubarto, Birutės bei Kraševskio gatvių. Viso buvo pastatyta 11 komplekso pastatų.

 
Žvėryno infekcinės ligoninės komplekso pastatai

XX a. Iki karo Žvėryne buvo statomi sodybinio tipo namai, nemažai pastatyta vasarnamių. Kai kurie namai suprojektuoti žymių architektų. Tarpukario metais Žvėryne veikė Vilniaus gimnazijos moksleivių bendrabučiai, mergaičių „Birutės“ vardo bendrabutis stovėjo prie Neries.[6]

Šv. Jekaterinos Kankinės cerkvėKeisti

Ši cerkvė įsikūrusi adresu Birutės g. 20. Cerkvę savo žmonos atminimui pastatė A. Potapovas, kuris kartu su ja buvo atvykęs gyventi į Vilnių 1866 m. Jo žmona Vilniuje buvo įsteigusi labdaros organizaciją „Savanoriška kapeika“. Potapovai mirus, kunigaikštis Vitgenšteinas nemokamai skyrė žemės cerkvės pastato statybai.[3] Cerkvę suprojektavo architektas Nikolajus Čiaginas. Ji nedidelė, kvadratinės formos su priebučiu. Virš cerkvės iškeltas centrinis kupolas. Cerkvė pašventinta 1872 m. rugpjūčio 3 d. Potapovos mirties metinių proga. Šv. Jekaterinos kankinės cerkvė priklausė A. Neviškio cerkvės jurisdikcijai, vėliau perleista Žvėryno Dievo motinos ženklo cerkvei.[3] Sovietiniais laikais cerkvė buvo uždaryta, joje buvo įkurtas Lietuvos kino studijos sandėlis, vėliau veikė skulptorių dirbtuvės.

KenesaKeisti

 
Karaimų Kenesa Žvėryne

Kenesa pastatyta 1913–1922 metais. Ji stačiakampio formos, su kupolu, portalą gaubia niša. Šoniniuose fasaduose įrengti vitražiniai langai. Kenesa pašventinta 1923 metais. Prie kenesos veikė bendruomenės rūmai. Sovietiniais laikais kenesa buvo uždaryta, čia buvo įsikūręs Vilniaus miesto vykdomojo komiteto geodezinės tarnybos archyvas.[6] Kenesa karaimams sugražinta 1989 metais. Šiuo metu prie kenesos įrengta informacinė lenta.

Žvėryno bažnyčiaKeisti

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia (Sėlių g. 17) yra neoromantinio stiliaus, sudaryta iš trijų navų. Pamaldos pradėtos laikyti 1925 metais. 1942 m. parapijoje surašyta 2800 lietuvių. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia suremontuota. Ją 1956 m. konsekravo vyskupas Julijonas Steponavičius.[7]. Prie šios bažnyčios veikė kapinės, parapijos namai. 1960–1966 m. bažnyčia buvo tvarkoma, bokštams uždėti skardiniai stogai, šventorius aptvertas tvora.[3]

DabartisKeisti

Žvėrynas ribojasi su Karoliniškėmis, Šeškine, Šnipiškėmis. Žvėryną su centru jungia tiltas, prasidedantis nuo Gedimino prospekto. Tiltas sudarytas iš metalinių konstrukcijų, 91,20 m ilgio, laikančios konstrukcijos – penkios santvaros. Santvarų apatinės juostos arkų pavidalo. Tilto paklotas gelžbetoninis. Važiuojamosios dalies plotis 8,35 m. Yra šaligatviai. Prieš šį tiltą šioje vietoje stovėjo medinis tiltas.[8]

Intensyvėjant eismui bei siekiant pagerinti susisiekimą bei apsaugoti stipriai apkrautą Žvėryno tiltą, 1987 metais pastatytas metalinis Liubarto tiltas per Nerį. Per jį buvo nukreiptas ir visuomeninis transportas.[9]

Vilniuje 1966 m. duris atvėrę skandinaviško stiliaus Kompozitorių namai įsikūrę Žvėryno mikrorajone (A. Mickevičiaus g. 29). Suprojektuotas architekto Vytauto Edmundo Čekanausko, pastatas laikomas vienu pirmųjų pokarinio modernizmo architektūros šedevrų.[10]

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje statytų medinių pastatų yra išlikusių Birutės, Maloniosios, Traidenio ir Latvių gatvėse.

Gamtos vertybėsKeisti

Žvėryne yra saugomų gamtos paveldo objektų:[11]

GalerijaKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK)
  2. Baltic Maps. „Žemėlapis koordinatėmis 54.70 ir 25.25“ (Map). „Jāņa sēta“ Ltd. 
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 Morta Baužienė. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos. Vilnius: Savastis. 2015. ISBN 978-9986-420-98-9.
  4. Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  5. Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  6. 6,0 6,1 6,2 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  7. Svetainėje “Tvirtovė.lt” pateikta informacija apie bažnyčią [1]
  8. I. Barauskaitė, V. Barkauskas ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  9. Svetainėje „Nesėdėknamuose.lt“ skelbiama informacija [2]
  10. Lietuvos kompozitorių sąjungos interneto svetainėje skelbiama informacija. [3]
  11. http://www.vilnius.lt/vaktai2011/defaultlite.aspx?Id=3&DocId=21002882

LiteratūraKeisti

NuorodosKeisti