Georges Rouault
| Žoržas Ruo | |
|---|---|
| Gimė | 1871 m. gegužės 27 d. Paryžius |
| Mirė | 1958 m. vasario 13 d. (81 metai) Paryžius |
| Palaidotas (-a) | Versalis, Sen Lui kapinės |
| Tautybė | Prancūzas |
| Veikla | Dailininkas |
| Sritis | Ekspresionizmas |
Žoržas Ruo (pranc. Georges Rouault, 1871 – 1958 m.) – XX a. prancūzų modernizmo tapytojas, grafikas, iliustratorius. Jo kūrybai būdingos ryškios spalvos, religinis ekspresionizmas.
Biografija redaguoti
Žoržas Ruo gimė 1871 m. gegužės 27 d. Paryžiaus Benevilio darbininkų kvartale. Jo tėvas dirbo pianinų gamykloje užbaigėju ir lakuotoju. Ž. Ruo mokinosi protestantų mokykloje, nuo 1885 m. dirbo pas vitražų kūrėją Georges Hirsch. Kartu mokėsi Dekoratyviųjų menų mokyklos vakarinėse klasėse ir 1891 m. įstojo į Aukštąją dailės mokyklą, Elie Delaunay studiją. Šiam mokytojui mirus po metų, Ž. Ruo mokė Gustavas Moro. Mokymosi metais Ž. Ruo tapė tradicinius paveikslus ir 2 kartus nesėkmingai pretendavo į Romos prizą pradedantiesiems menininkams. 1898 m. mirus G. Moro, jam buvo pasiūlyta tapti pomirtinio G. Moro muziejaus kuratoriumi (muziejus atsidarė 1903 m.). 1900 m. dailininkas laimėjo bronzos medalį už klasikinį paveikslą Pasaulinės parodos Paryžiuje metu. Apie 1901 m. Ž. Ruo pradėjo tapyti modernistine maniera ir 1903 m. buvo vienas Rudens salono parodos, kurioje daugiausiai buvo reprezentuojami avangardiniai dailininkai, steigėjų.
1905 m. Rudens salone Ž. Ruo savo kūriniais buvo artimas fovistams. Jo modernistiniai darbai buvo įtakoti gotikinių viduramžių vitražų. Taip pat Ž. Ruo buvo karštas katalikas, įtakotas religinių rašytojų Joris-Karl Huysmans ir Léon Bloy, su kuriais draugavo. Dailininkas gyveno labai skurdžiai, nepaisant sėkmingos personalinės parodos 1910 m. Druė galerijoje. Apie 1910-11 m. jis persikėlė į Versalį, kur nuomojo būstą skurdžiame kvartale. Jis turėjo žmoną, tapytojo seserį Marthe Le Sidaner, su kuria susilaukė 3 vaikų. 1916 m. Ž. Ruo grįžo į Paryžių, 1917 m. pasirašė sutartį su meno dileriu A. Volaru, kuris išvadavo nuo finansinio nepritekliaus ir net suteikė studiją savo namuose. A. Volaro užsakymu Ž. Ruo daugiausia dirbo grafikos srityje iliustratoriumi sekančius porą dešimtmečių. Nuo 1918 m. grįžo prie klasikinių religinių tapybos temų. 1921 m. buvo publikuota pirmoji monografija apie dailininką. 1924 m. Druė galerijoje įvyko retrospektyvinė Ž. Ruo paroda ir jis buvo apdovanotas Garbės Legiono ordinu. 1926 m. Ž. Ruo išleido autobiografinę knygą Souvenirs intimes. 1929 m. ruošė dekoracijas paskutiniam S. Diagilevo trupės baletui Paryžiuje.
1937 m. Nepriklausomųjų parodoje buvo eksponuota daugiau nei 40 Ž. Ruo paveikslų, anksčiau nerodytų publikai dėl sutarties su A. Volaru. 1939 m. žuvus A. Volarui, daug kūrinių liko jo paveldėtojų nuosavybėje ir 1947 m. Ž. Ruo kreipėsi į teismą dėl apie 800 nebaigtų ir nepasirašytų darbų grąžinimo. Teismas didele dalimi patenkino Ž. Ruo reikalavimus. 1948 m. 315 šių kūrinių Ž. Ruo sudegino viešai. 1945 m. įvyko Ž. Ruo paroda Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje, 1946 m. kartu su Ž. Braku − Teito galerijoje Londone. 1948 m. jo kūriniai eksponuoti Venecijos bienalėje ir ta proga dailininkas pirmą kartą viešėjo Italijoje. Žoržas Ruo mirė 1958 m. vasario 13 d. Jam buvo suteiktos valstybinės laidotuvės, dailininko rangas pakeltas į Garbės Legiono ordino komandorus. Palaidotas Sen Lui kapinėse Versalyje.
Ž. Ruo buvo nuošalyje kitų Prancūzijos avangardinių menininkų, nes didesnioji jo kūrybos dalis buvo ekspresionistinė ir religinė − abu bruožai nepopuliarūs to meto Prancūzijos dailėje. Yra nutapęs prostitučių, klounų, Kristaus kančios paveikslų, tikriausiai įtakotų religinės krizės. Kita ženkli kūrybos dalis − gėlių natiurmortai, vėlyvieji mistiniai peizažai. Dailininkas plačiai dirbo grafikos srityje − kūrė litografijas, ofortus, medžio raižinius. Vienareikšmiškai geriausia įvardijama Miserere et Guerre grafikos serija (1919 − 1927).
Kūrinių galerijos redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- Edward Lucie-Smith. Lives of the Great 20th-century Artists. Thames and Hudson, 1999, p. 92-94
- Encyclopaedia Britannica