Žmogaus klonavimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Žmogaus klonavimas – dirbtinis egzistuojančio ar egzistavusio žmogaus genetiškai identiškos kopijos sukūrimas. Šis terminas taip pat naudojamas ir kalbant apie tik atskirų žmogaus organų klonavimą. Klonuota žmogaus kopija paprastai yra vadinama klonu.

Genetiškai identiškas dar nereiškia identiško visomis kitomis prasmėmis. Kiek konkrečiai klonas būtų panašus į originalą, nėra aišku, kadangi iki galo nežinoma, kiek lemia genai, o kiek – aplinka, augimo ir gyvenimo sąlygos. Tikėtina, kad panašumas būtų maždaug kaip monozigotinių dvynių, kurie taip pat yra genetiškai identiški.

Kol kas nėra patikimai dokumentuotų žmogaus klonavimo atvejų, tačiau kitiems žinduoliams naudojamas toks metodas. Imama donoro kiaušialąstė ir pašalinamas jos branduolys. Į jo vietą įstatoma genetinė medžiaga iš kopijuojamo gyvūno ląstelės. Šis procesas vadinamas somatinės ląstelės branduolio perkėlimu ir teoriškai galėtų būti naudojamas klonuojant žmogų.

Teiginiai apie sėkmingą klonavimą

Penkis kartus yra paskelbta, esą žmogaus klonavimo eksperimentai jau sėkmingai atlikti, tačiau patikrinus paaiškėdavo, kad tai yra tik niekuo nepagrįsti teiginiai.

Pirmasis atvejis buvo 1978 m. David Rorvik knygoje „In His Image: The Cloning of a Man“ ('Pagal jo atvaizdą: žmogaus klonavimas') aprašyta, kaip jis tariamai klonavo žmogų. Tačiau juo patikėta nebuvo ne tik todėl, kad jis nepateikė jokių įrodymų, bet taip pat ir todėl, kad knygoje Rorvik aprašė pasenusias procedūras, naudotas varliagyvių klonavimui ir netinkančias žinduolių.

2002 metais apie sėkmingą šios srities eksperimentą paskelbė Severino Antinori, tačiau jokių įrodymų nepateikė.

2002 m. gruodžio 26 d. raelistai ir jų kompanija Clonaid paskelbė, kad jiems pavyko klonuoti žmogų, o kaip tai atlikti juos išmokė ateiviai iš kosmoso, užimantys svarbią vietą sektos tikėjime. Vėlgi paremti savo teiginiams jie nepateikė jokių įrodymų, tik tvirtino, jog nepriklausomai įstaigai ištyrus tariamą kloną – kūdikį, vardu Eva – garantuotai paaiškėtų, jog ji yra genetiškai identiška savo motinai. Tačiau joks testas niekada neįvyko, o nei kūdikis nei motina nebuvo net pristatyti jokiai mokslinei įstaigai. Vėliau ta pati sekta dar kelis kartus teigė vėl klonavusi žmogų, tačiau nesant jokių įrodymų nei duomenų apie kokius nors anksčiau jų atliktus eksperimentus bent su kitų gyvūnų klonavimu, laikoma, kad tai tik gandai.

2004 m. Seulo nacionalinio universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama Hwang Woo-Suk, apie savo sėkmingai atliktą žmogaus klonavimą paskelbė moksliniame žurnale „Science“. Jie teigė, kad pavyko užauginti 30 klonuotų žmogaus embrionų iki vienos savaitės amžiaus. 2005 m. gegužės 30 d. ta pati mokslininkų grupė vėl paskelbė apie 11 klonuotų embrionų, sukurtų naudojantis kitokia technologija. Žurnalas „Science“ detaliau ištyrė jų pareiškimus ir paaiškėjus, kad jie yra apgavikiški, Hwang Woo-Suk publikacijas atšaukė.

Teisinė pusė

Europos Sąjungoje žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos vienas iš papildomų protokolų draudžia žmogaus klonavimą, tačiau kol kas šį protokolą yra ratifikavusios tik Graikija, Ispanija ir Portugalija. Europos Sąjungos fundamentaliųjų teisių chartija draudžia tik klonavimą dauginimosi tikslais (leidžia medicininiais), tačiau šiuo metu ji neturi jokio teisinio statuso. Chartija įsigalios, jei bus patvirtinta siūloma ES konstitucija.

Australijoje nuo 2006 m. gruodžio buvo su tam tikrais apribojimais įteisintas žmogaus klonavimas moksliniais ir medicininiais tikslais.

JAV kai kuriose valstijose draudžiamas bet koks žmogaus klonavimas, kai kuriose leidžiamas medicininiais tikslais. Taip pat, dabartiniai teisės aktai draudžia valstybinį šios srities finansavimą, todėl žmogaus klonavimo tyrimai negali vykti valstybinėse ar valstybės dotuojamose mokslinėse įstaigose.

Jungtinėje Karalystėje žmogaus klonavimas leidžiamas tik medicininiais tikslais ir tik su specialiu Human Fertilisation and Embryology Authority išduotu leidimu. Pirmasis toks leidimas buvo išduotas 2004 m. rugpjūčio 11 d. Niukaslo universiteto mokslininkams, tiriantiems diabetą, Parkinsono ir Alzhaimerio ligas.

Lietuvoje draudžiamas bet koks žmogaus klonavimas.

Galima nauda

Žmogaus audinių klonavimas gali duoti didžiulę naudą medicinai. Visų pirma, tokiu būdu būtų galima užauginti genetiškai identiškas ląsteles, audinius ir organus, tinkamus pažeistų vietų atstatymui ar persodinimui. Klonuoti organai nesukeltų organizmo atmetimo reakcijos ir idealiai tiktų, kadangi tai būtų genetinės tikrųjų organų kopijos. Šiuo metu organų persodinimai galimi tik donorų dėka ir egzistuoja tinkamumo bei atmetimo reakcijos problema. Taip pat, klonavimo tyrimai labai padėtų vėžio, Alzhaimerio ligos, Parkinsono ligos, diabeto supratimui ir gydymui.

Klonavimas reprodukciniais tikslais padėtų nevaisingoms poroms susilaukti vaikų, kurie iš tiesų būtų jų vaikai genetine prasme arba turėtų bent jau dalį tėvų DNR.

Kai kurie mokslininkai žmogaus klonavime mato ilgaamžiškumo galimybę, tačiau konkretus bent teoriškai veikiantis mechanizmas dar nėra pasiūlytas.

Mitai ir populiarioji kultūra

Su klonavimu yra susiję keli plačiai visuomenėje paplitę mitai. Pirmiausia, žmogaus klonavimas yra dažnai painiojamas su genų inžinerija. Taip pat paplitusi nuomonė, kad klonuojant atskirus organus ar audinius bus iš esmės klonuotas ir užaugintas visas žmogus, tada iš jo išpjauti reikiami organai ir pats klonas nužudomas. Tačiau iš tiesų turimos technologijos leidžia klonuoti ir užauginti atskirai tik tą organą, kuris yra reikalingas. Dar vienas paplitęs mitas remiasi klaidinga prielaida, kad absoliučiai visa žmogaus asmenybė yra užkoduota genuose, todėl baiminamasi, kad bus klonuotas Adolfas Hitleris ar kitas „blogas“ žmogus, kuris vėl pradės savo blogus darbus. Iš tiesų turimos žinios beveik visiškai neleidžia nieko spręsti apie tai, kuo taptų užaugęs konkretaus žmogaus klonas, kiek jo asmenybė, motyvai ir tikslai būtų panašūs į originalo.

Žmogaus klonavimo koncepcija plačiai naudojama populiariojoje kultūroje, ypač – mokslinėje fantastikoje. Kartais jis vaizduojamas remiantis ir aukščiau paminėtais neteisingais mitais, kartais – remiantis tik moksliniais faktais ir teorijomis.