Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (pranc. Déclaration des Droits de l’Homme et du Citoyen) – 1789 m. rugpjūčio 26 d. per Prancūzijos revoliuciją paskelbtas žmogaus pilietines teises ginantis politinis ir konstitucinis teisės dokumentas.[1] Deklaraciją paskelbė Steigiamasis susirinkimas. Rengta remiantis Apšvietos epochos filosofų – Džono Loko, Šarlio Lui de Monteskjė, Žano Žako Ruso – idėjomis. Vieni pagrindinių dokumento kūrėjų – Mari Žozefas de La Fajetas ir Emanuelis Žozefas Sjejesas.[1]
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija tapo 1791 m. Prancūzijos konstitucijos preambule.[1]
Turinys Keisti
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje skelbiama:[2]
1 straipsnis: Žmonės gimsta laisvi, lygiateisiai ir tokie išlieka. Visuomenės skirtumai gali būti grindžiami tik bendra nauda.
2 straipsnis: Visų politinių susirinkimų tikslas – saugoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises. Tokios teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis priespaudai.
3 straipsnis: Suverenios valdžios šaltinis yra tauta. Jokia žmonių grupė, joks asmuo negali turėti valdžios, kuri tiesiogiai nekyla iš tautos.
4 straipsnis: Laisvės esmė – daryti viską, kas nekenkia kitam. Taigi kiekvieno žmogaus prigimtinių teisių įgyvendinimas turi tik tas ribas, kurios kitiems visuomenės nariams garantuoja galimybę naudotis tomis pačiomis teisėmis. Šias ribas gali nustatyti tik įstatymas.
5 straipsnis: Įstatymas gali uždrausti tik visuomenei kenksmingas veiklas. Visa tai, kas nėra įstatymo uždrausta, negali būti neleidžiama ir niekas negali būti verčiamas daryti tai, ko nenustato įstatymas.
6 straipsnis: Įstatymas yra bendros valios išraiška. Visi piliečiai turi teisę tiesiogiai ar per savo išrinktus atstovus dalyvauti jį kuriant. Įstatymas, tiek baudžiantis, tiek saugantis, turi būti vienodas visiems. Visi piliečiai, būdami lygūs įstatymui, gali vienodai pretenduoti į viešas aukštas pareigas, postus ir tarnybas pagal savo galimybes ir neturi būti jokių skirtumų, išskyrus tuos, kuriuos lemia jų dorybės ir gabumai.
7 straipsnis: Joks žmogus negali būti apkaltintas, sulaikytas ar įkalintas kitais nei įstatyme numatytais atvejais ir įstatyme nustatyta tvarka. Tie, kurie reikalauja, leidžia, vykdo ar verčia vykdyti neteisėtus įsakymus, turi būti baudžiami, bet kiekvienas pilietis, iškviestas ar sulaikytas pagal įstatymą, turi nedelsdamas paklusti, tas, kuris priešinasi, nusikalsta.
8 straipsnis: Įstatymas turi nustatyti tik aiškiai ir neginčijamai būtinas bausmes, ir niekas negali būti baudžiamas kitaip nei pagal įstatymą, priimtą, paskelbtą ir teisėtai taikomą prieš padarant nusižengimą.
9 straipsnis: Kiekvienas žmogus laikomas nekaltu, kol neįrodoma jo kaltė. Jei asmenį būtina sulaikyti, už bet kokį perdėtą griežtumą, kuris nėra būtinas jo sulaikymui užtikrinti, turi būti griežtai baudžiama pagal įstatymą.
10 straipsnis: Niekas negali būti persekiojamas dėl savo įsitikinimų, netgi religinių, iki kol jų demonstravimas nepažeidžia viešosios tvarkos, nustatytos įstatymu.
11 straipsnis: Laisvai reikšti mintis ir nuomonę – viena vertingiausių žmogaus teisių. Taigi kiekvienas asmuo gali laisvai kalbėti, rašyti, spausdinti, bet įstatymo numatytais atvejais jis atsako už piktnaudžiavimą šia teise.
12 straipsnis: Žmogaus ir piliečio teisėms garantuoti reikalingos viešosios pajėgos. Šios pajėgos įkurtos visų naudai, o ne asmeniniams interesams tų, kuriems jos patikėtos.
13 straipsnis: Viešosioms pajėgoms išlaikyti ir administracijos išlaidoms padengti būtinas bendras visų indėlis. Tai turi būti paskirstyta visiems piliečiams pagal jų padėtį.
14 straipsnis: Visi piliečiai turi teisę patys arba per savo atstovus nuspręsti, ar reikia mokesčių, savarankiškai sutikti juos mokėti, stebėti, kur jie panaudojami, nustatyti jų dydį ir paskirtį, mokėjimo tvarką ir trukmę.
15 straipsnis: Visuomenė turi teisę pareikalauti valstybės atstovų pateikti jų veiklos ataskaitą.
16 straipsnis: Visuomenė, kurioje teisės negarantuotos ir kurioje nėra valdžių padalijimo, neturi konstitucijos.
17 straipsnis: Nuosavybės teisė yra neatimama ir šventa, nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatytais atvejais aiškiai siekiant visuomenės naudos ir su sąlyga, kad bus teisingai ir iš anksto atlyginta.
Šaltiniai Keisti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-04-11.
- ↑ „Déclaration des Droits de l’Homme et du Citoyen de 1789“. conseil-constitutionnel.fr (prancūzų). Konstitucinė Taryba. Nuoroda tikrinta 2023-04-11.
Nuorodos Keisti
- Prancūzijos prezidentinės tarybos dokumentai Archyvuota kopija 2005-03-05 iš Wayback Machine projekto. (pranc.)