Žiupos šaltiniai

Vienas iš Žiupos šaltinių aptinkamas pagal įsmeigtą kuolą

Žvelgiant nuo sodybos

Šaltiniuotas slėnis Žiupos kaime

Žiupos šaltiniai (Stakliškių versmės) – hidrogeologinis gamtos paveldo objektas, paskelbtas gamtos paminklu. Šaltiniai trykšta Prienų rajone, Stakliškių seniūnijoje, Žiupos kaime. Paskelbti valstybės saugomais 1964 m.

Vieta, kadaise neilgai garsėjusi kaip mineralinio vandens gydykla, yra įėjusi į Lietuvos medicinos istoriją. Tai buvo sėkminga vietinių natūralių versmių mineralinio vandens panaudojimo balneologiniams tikslams pradžia. Vėliau Žiupa užleido vietą dėkingesnio kraštovaizdžio Birštonui. 2014 m. duomenimis, Žiupa buvo apleista, nepažymėta.

Šaltiniai yra atokioje vietovėje, apie 3 km į pietvakarius nuo Stakliškių, 1,3 km į vakarus nuo kelio  3305  Stakliškės–Butrimonys , Verknės dešiniojo intako Obelties kairiajame krante, pervažiavus savadarbį medinį tiltą. Šalia – ūkininkų prižiūrėti laukai, ganyklos, kelios pavienės sodybos. Šaltiniuotos vietos vešliai apaugusios būdinga augmenija, su žvėrių pramintais takais. Arčiau raizgytos upelio pakrantės iškasti keli nedideli tvenkinėliai.

Istorija

Teigiama, jog Žiupos šaltinių sūraus vandens gydomąsias savybes patvirtino vietos dvarininkas, jo dvaro galvijų bandai sunkiai susirgus nepagydomais niežais. Tie gyvuliai, kurie gerdami mėgstamą sūrų versmių vandenį išsivoliojo purve, ėmė sveikti, plaukai ataugo. Tai pastebėjęs, dvaro valdytojas Songaila liepė ir kitus sergančius gyvulius maudyti vadinamojo sieros šaltinio mineraliniame vandenyje. Galvijai netikėtai sveiko. Apie Žiupos sūrymų gydomąsias galias žmonės plačiai prabilo, apie jas išgirdo Vilniaus ir Kauno gydytojai, vaistininkai bei mokslininkai.

Iš Žiupos mineralinių versmių vandens bandyta išgauti druską. XVIII a. pradžioje karaliaus Augusto II nurodymu Stakliškių seniūnijos seniūnas L. Pociejus čia pastatydino viryklą ir pabandė garinimu gauti valgomosios druskos koncentratą. Tačiau dėl nedidelės vandens mineralizacijos (1-1,5 g/l) reikėjo daug kuro, todėl druskos gavyba ekonomiškai nepasiteisino. Bet šiuo eksperimentu nebuvo apsiribota, tarpais vis dar būdavo bandoma gauti druskos.

Pirmieji Žiupos šaltinių vandens tyrimai atlikti 1787 m. Radus apie 1/200 dalį valgomosios druskos 1–am l versmių vandens, js buvo rekomenduotas gydymui. Žiupos mineralinių versmių tyrimo duomenys buvo skelbti įvairiuose leidiniuose, o prof. Stanislovas Bonifacas Jundzilas Stakliškių versmių tyrinėjimus apibendrino ir išleido mokslinį darbą lenkų kalba „O zrodlach slonych i soli Stoklizskiej“ („Apie Stakliškių versmes ir druską“, 1792).

Netrukus Vilniaus generalgubernatorius davė Stakliškių valstybinio dvaro valdytojui Songailai leidimą statyti balneologinę gydyklą. Versmių rajone buvo paskirtas valakas (apie 24 ha) žemės tarp Gojaus miško ir Obelties upelio. Žiupoje pradėta sparčiai statyti maudyklą su vandens šildymo įrenginiu, pastatą, vadintą kurhauzu, ligoniams apsistoti bei arklidę su pastoge karietoms. Taip pat pastatyta kitų būtinų pastatų, iškastas mineralinio vandens kaptažo baseinas, jo šlaitai sutvirtinti ąžuoliniais tašais. Į sieringąjį šaltinį buvo įstatytas medinis vamzdis, sujungtas su loviu, nukreiptu į vandens surinkimo baseiną. Baseine kiek apšilęs vanduo buvo leidžiamas į vario vamzdyną, įmūrytą krosnyje, ir pašildomas iki norimos temperatūros. Taip per 2-3 metus buvo pastatytas visas Stakliškių mineralinio vandens gydyklos kompleksas, nors ir medinis, bet tais laikais visiškai patenkinamas. Savo sėkmingą veiklą jis pradėjo 1846 m. Pirmaisiais metais gydėsi 20 ligonių, 1851 m. – per 60, vėliau pacientams ėmė stigti vietos, jie buvo apgyvendinami miestelyje. Pasak anų laikų spaudos, kad Stakliškių kurorte buvo išgydoma nuo reumato, egzemos, paralyžiaus, rachito, ginekologinių ir nervų ligų. Stakliškėse gydėsi ligoniai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos ir dar tolimesnių vietų, nors šiai gydyklai ir stigo kurortams įprastos parkų su linksmybėmis aplinkos (tuo metu jau veikė Druskininkai).

Gydyklą buvo rengiamasi išplėsti, bet 1857 m. vasarą kilęs gaisras ją nusiaubė. Ligoniai nenoriai apleido Stakliškes. Po poros metų poetas Vladislovas Sirokomlė čia lankydamasis ligonių neberado. Jis vėliau rašė: „Taip greitai pagarsėjęs Stakliškių mineralinio vandens gydyklų vardas neleistinai užmirštamas, tik versmė dar rodo gyvybę, pro užnašų plutą kartkartėmis tarsi pravirksta sūriomis ašaromis“. Gydyklos aprašomos jo knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. Kurortui sudegus, imtasi tokį statydinti Birštone, kuris vėliau nurungė Stakliškes.

Geologija

Kristalinis granito pamatas Stakliškių apylinkėse tesiekia apie 750 m, o kai kur ir dar aukščiau. Viršutinio permo sistemos jūrinės-lagūninės kilmės dolomitas ir klintis su anhidrito tarpsluoksniais bendro 14-35 m storio siejama su vandenų mineralizacija. Viršutinio permo sulfatinės uolienos nulemia vandens mineralizaciją. Ji nedidelė – 2,9-4,2 g/l ištirpusių kalcio-natrio druskų. Toks mineralinis vanduo Stakliškių apylinkėse formuojasi 288-295 m gylyje. Be šio, esama kur kas didesnės mineralizacijos magnio-kalcio-natrio tipo mineralinio vandens, kuriame ištirpusių druskų net 8,3-12 g/l. Šis stipriai mineralizuotas vanduo aptinkamas 295-355 m gylyje žemiau jūros lygio ir yra susijęs su silūro sistemos uolienomis. Stakliškių gręžinyje nustatytas vandens debitas apie 100 m3 per parą. Šį vandenį, atskiestą gėlu vandeniu ir atitinkamai apdorotą, buvo numatyta pilstyti į butelius ir vartoti gėrimui kaip naudingą žmogaus sveikatai.

Nuorodos

• Saugomų teritorijų valstybės kadastras Archyvuota kopija 2021-01-26 iš Wayback Machine projekto.
• Vincas Mikaila: Stakliškių versmės Archyvuota kopija 2014-10-25 iš Wayback Machine projekto.
• Kurorto istorijos puslapiai. Sanatorinio gydymo pradžia – Stakliškėse Archyvuota kopija 2014-10-25 iš Wayback Machine projekto.