Žemieji Šančiai
| Žemieji Šančiai | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto 1919 m. | ||
  Žemieji Šančiai |
||
| 54°52′12″š. pl. 23°56′31″r. ilg. / 54.870°š. pl. 23.942°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Kauno apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kauno miesto savivaldybė
| |
| Seniūnija | Šančių seniūnija | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Шанцы | |
Žemieji Šančiai – Kauno miesto dalis, esanti į pietryčius nuo geležinkelio stoties, dešiniajame Nemuno krante, žemutinėje upės terasoje (aukštutinėje yra Aukštieji Šančiai).[2] Pietryčiuose Panemunės tiltu Žemieji Šančiai susisiekia su Panemune, šiaurės vakaruose Čiurlionio tiltu – su Freda. Žemuosiuose Šančiuose yra Kauno geležinkelio stotis ir Kauno geležinkelio tunelis, Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, taip pat metodistų ir baptistų bažnyčios, Karių kapinės (1883 m.), biblioteka, Namibijos garbės konsulatas.
Etimologija redaguoti
Iki Napoleono karų (1812 m.) tarp Panemunės ir Kauno, dabartinių Šančių vietoje buvo du kaimai – Pašilė ir Baibokai. XIX a. pradžioje jie abu priklausė jėzuitams. 1812 m. vasarą prancūzai kėlėsi per Nemuną ties dabartiniais Šančiais: persikėlę pastatė čia įtvirtinimus, kuriuos ir pavadino savu žodžiu (pranc. chantier – „statinys“, vok. Schanze – „apkasas, pylimas“).[3] XIX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo maža gyvenvietė ir palivarkas, vadinti Šancais. Lietuviai šį pavadinimą sulietuvino ir atsirado Šančiai.[4][5] Ilgainiui Šančiai ėmė pateisinti savo karišką vardą – 1886–1896 m. pastatytas Kauno tvirtovės kareivinių kompleksas, po 2005 m. rekonstruotas į gyvenamuosius namus.
1930 m., Vytauto Didžiojo metais, buvo kilęs sumanymas Šančius pavadinti Vytautogala.[6][7]
Liaudies etimologija pasakoja, kad Šančiai galėjo kilti nuo prancūziško žodžio chance – esą Napoleonas ties šiomis vietomis įžvelgęs šansą persikelti per Nemuną.[8]
Istorija redaguoti
Archeologiniai radiniai Šančiuose siekia XV a., XVIII a. pabaigoje minimas Šančių dvaras. Iki XVIII a. pabaigos Žemųjų Šančių vietoje minimi Baibokų ir Kajokiemio (Naujakiemio) kaimai.
Žemieji Šančiai išsiplėtė XIX a. viduryje, 1843 m. Kaunui tapus gubernijos centru ir nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką į Virbalį. Kaip ir Petrašiūnai bei Vilijampolė, Šančiai carinės Rusijos laikais buvo pramoninis Kauno priemiestis, apgyvendintas gretima esančių fabrikų ir dirbtuvių darbininkais. Apie 1862 m. čia įsikūrė geležinkelio remonto dirbtuvės, 1869 m. pastatytas kaulų malimo fabrikas, 1875 m. – ratų tepalo įmonė, 1879 m. – vinių ir geležies dirbinių fabrikas „Vestfalija“ (vokiečių Šmitų metalo ir mašinų fabrikas), 1880 m. – baldų gamykla. 1889 m. gyveno ~2000, 1897 m. – 12,9 tūkst. gyventojų,[9] 1923 m. įkurta biblioteka.
Tarpukario laikotarpiu Šančiai – didžiausias ir vienas sparčiausiai besiplečiančių Kauno priemiesčių. Čia susitelkė didžioji dalis senųjų ir naujai atidarytų pramonės įmonių – aliejaus ir muilo fabrikas „Ringuva“ (1920 m.), „Drobės“ gelumbės fabrikas (1922 m.), kojinių fabrikas „Cotton“ (1925 m.), saldainių ir šokolado fabrikas „Tilka“ (1929 m.), acetileno-deguonies dirbtuvės LIET-AGA (1934 m.), alaus bravoras, keli malūnai ir kt. Dalis Šančių žemių priklausė dvarininkui Sergejui Fanstiliui. Jis nuomojo ir pardavinėjo įvairaus dydžio sklypus, kuriuose buvo statomi namai.[10]
Žemieji Šančiai prie Kauno prijungti 1919 m. 1933 m. Nemuno pakrantėje rastas Šančių lobis. 1938 m. atidaryta viena moderniausių gimnazijų Lietuvoje – Kauno 6-oji gimnazija. Žemuosiuose Šančiuose tarpukaryje veikė du kino teatrai – „Lyra“ ir „Saturnas“.
1941 m. birželio mėn. Šančiuose vyko aršios sukilėlių kovos su besitraukiančia Raudonąja armija. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš Šančių išsikėlė Sovietinės armijos daliniai. 2008 m. atidengtas paminklas olimpiečiams.[11]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| 1983 m. | Panemunės rajonas |
| 2000– | Šančių seniūnija |
Gyventojai redaguoti
 | ||||
| 1889 m. | 1897 m.sur. | 1923 m.sur.[12] | ||
|---|---|---|---|---|
| 2 000 | 12 900 | 15 208 | ||
| ||||
Galerija redaguoti
-
Juozapavičiaus pr. įsikūręs Namibijos garbės konsulatas
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ „Žemėlapis koordinatėmis 54.87 ir 23.94“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-12.
- ↑ Alvydas Butkus. Kai kurių Kauno vietovardžių kilmė / Kauno istorijos metraštis. T. 2. – Kaunas: VDU leidykla, 2000. – 150 psl. – ISBN 9986-501-46-6
- ↑ https://www.aplankykitekauna.net/napoleonas-kaune.html Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Achmedovas, Rafaelis (2014-08-14). „Kauno miesto rajonai. Žemųjų Šančių kontrastai“. delfi.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ Rezoliucija // Lietuvos aidas, 1930-02-24, Nr. 45 (826). – 2 psl.
- ↑ Darbininkų rajonui tapti Vytautogala nebuvo lemta
- ↑ https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000124526
- ↑ Žemieji Šančiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 156
- ↑ Arūnas Dambrauskas. Bevardžiame vienišo žvejo kape – Šančių ir Petrašiūnų paslaptys // Laikinoji sostinė, 2008-04-12 [1] Archyvuota kopija 2020-09-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.15min.lt/naujiena/miestas/kaunas/atidengtas-paminklinis-akmuo-olimpieciams-42-7479
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- Žemieji Šančiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 30 psl.
- Šančiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 532 psl.
- Šančiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 364 psl.
- Šančiai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 283 psl.
- Šančių praeities takais: prisiminimai (sud. Jurgis Vanagas). – Kaunas: Arx Baltica, 2008. – 272 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-39-033-6
- Šančiai garsėjo slėniais, savita tarme ir drąsiomis merginomis Archyvuota kopija 2008-10-28 iš Wayback Machine projekto.