Žebenkštis
| Mustela nivalis | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Žebenkštis (Mustela nivalis) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Mustela nivalis Linnaeus, 1766 |
Žebenkštis (Mustela nivalis) – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Minta daugiausia smulkiais graužikais. Trumpos kojos ir plonas kūnas leidžia žebenkščiai įlįsti į aukų urvelius.
Paplitimas redaguoti
Žebenkštis paplitusi šiaurinėse Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos dalyse, išskyrus Airiją, Islandiją ir rytų Kanadą. Buvo introdukuota Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje.
Paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau niekur nėra dažna.
Išvaizda redaguoti
Smulkiausias iki šiol Lietuvoje gyvenantis plėšrūnas. Sveria 70–120 g. Spalva, forma ir gyvenimo būdas panašus į šermuonėlio. Skiriasi trumpesne, iki trečdalio kūno ilgio, vienodos rudos arba baltos spalvos uodega. Vasarą žebenkšties viršutinė kūno pusė ruda, apatinė – balta. Žiemą visas kūnas baltas. Patinai panašūs į pateles.
Buveinė redaguoti
Aptinkama miškuose, jų pakraščiuose, krūmais apaugusiose pievose, dirvonuose, soduose, parkuose, miško parkuose, gyvenvietėse, o rudenį – dirbamuosiuose laukuose, pavyzdžiui, burokų, runkelių, – visur, kur yra smulkių graužikų. Apsigyvena pelių urveliuose, po medžių kelmais, šaknimis, sustumtomis akmenų, kelmų, žemių krūvomis. Čia gyvena ir žebenkšties medžiojamieji objektai: pelės, pelėnai bei kiti smulkūs žinduoliai.
Veikli ištisus metus. Medžioja prieblandomis, naktį, kai kada ir dieną. Žebenkštis labai judri, gerai bėgioja, plaukioja ir laipioja.
Veisimasis redaguoti
Poruojasi gegužės–rugsėjo mėnesiais, tačiau dažniausiai pavasarį. Nėštumas trunka 34–35 paras. Per metus išaugina 1 vadą, kurią sudaro 4–7 jaunikliai. 2–3 mėnesių jaunikliai pradeda maitintis savarankiškai. Subręsta 9–10 mėnesių.
Mityba redaguoti
Maitinasi smulkiais graužikais, taip pat paukščiais ir jų kiaušiniais, vabzdžiais ir kitais bestuburiais.
Amžius redaguoti
Gyvena 3–4 metus.
Priešai redaguoti
Lapės, kiaunės, usūriniai šunys, plėšrieji, pelėdiniai, varniniai paukščiai, rečiau – katės. Žūva ruošiant dirvą, nuimant derlių laukuose. Kaip ir šermuonėliai, labai nukenčia besniegėmis žiemomis, nes baltą žebenkštį lengvai pastebi ją gaudantys plėšrūnai.
Veiklos žymės redaguoti
- Sniege ir ant žemės prie vandens telkinių- pėdos ir „tuneliai“;
- Sudraskytų paukščių plunksnos, pelių ar pelėnų liekanos;
- Išmatos ant takų, akmenų, nuvirtusių medžių stiebų.
Vertė redaguoti
Puošnus, įdomus žvėrelis, mėgstamas sodybose, nes išbaido ir sunaikina daug graužikų.
Apsauga redaguoti
Lietuvoje nesaugoma, tačiau globotina.
Šaltiniai redaguoti
- Algirdas Navasaitis. „Miško žvėrys“, 2007 m.