Atverti pagrindinį meniu
Mustela nivalis
Žebenkštis (Mustela nivalis)
Žebenkštis (Mustela nivalis)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Carnivora)
Šeima: Kiauniniai
(Wikispecies-logo.svg Mustelidae)
Gentis: Šeškai
(Wikispecies-logo.svg Mustela)
Rūšis: Žebenkštis
(Wikispecies-logo.svg Mustela nivalis)
Binomas
Mustela nivalis
Linnaeus, 1766

Žebenkštis (lot. Mustela nivalis, angl. Least Weasel, vok. Mauswiesel) – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Minta daugiausia smulkiais graužikais. Trumpos kojos ir plonas kūnas leidžia žebenkščiai įlįsti į aukų urvelius.

Paplitimas
Žebenkštis žieminiu kailiu.

Turinys

PaplitimasKeisti

Žebenkštis paplitusi šiaurinėse Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos dalyse, išskyrus Airiją, Islandiją ir rytų Kanadą. Buvo introdukuota Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje.

Paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau niekur nėra dažna.

IšvaizdaKeisti

Smulkiausias iki šiol Lietuvoje gyvenantis plėšrūnas. Sveria 70–120 g. Spalva, forma ir gyvenimo būdas panašus į šermuonėlio. Skiriasi trumpesne, iki trečdalio kūno ilgio, vienodos rudos arba baltos spalvos uodega. Vasarą žebenkšties viršutinė kūno pusė ruda, apatinė – balta. Žiemą visas kūnas baltas. Patinai panašūs į pateles.

BuveinėKeisti

Aptinkama miškuose, jų pakraščiuose, krūmais apaugusiose pievose, dirvonuose, soduose, parkuose, miško parkuose, gyvenvietėse, o rudenį – dirbamuosiuose laukuose, pavyzdžiui, burokų, runkelių, – visur, kur yra smulkių graužikų. Apsigyvena pelių urveliuose, po medžių kelmais, šaknimis, sustumtomis akmenų, kelmų, žemių krūvomis. Čia gyvena ir žebenkšties medžiojamieji objektai: pelės, pelėnai bei kiti smulkūs žinduoliai.

Veikli ištisus metus. Medžioja prieblandomis, naktį, kai kada ir dieną. Žebenkštis labai judri, gerai bėgioja, plaukioja ir laipioja.

VeisimasisKeisti

Poruojasi gegužės–rugsėjo mėnesiais, tačiau dažniausiai pavasarį. Nėštumas trunka 34–35 paras. Per metus išaugina 1 vadą, kurią sudaro 4–7 jaunikliai. 2–3 mėnesių jaunikliai pradeda maitintis savarankiškai. Subręsta 9–10 mėnesių.

MitybaKeisti

Maitinasi smulkiais graužikais, taip pat paukščiais ir jų kiaušiniais, vabzdžiais ir kitais bestuburiais.

AmžiusKeisti

Gyvena 3–4 metus.

PriešaiKeisti

Lapės, kiaunės, usūriniai šunys, plėšrieji, pelėdiniai, varniniai paukščiai, rečiau – katės. Žūva ruošiant dirvą, nuimant derlių laukuose. Kaip ir šermuonėliai, labai nukenčia besniegėmis žiemomis, nes baltą žebenkštį lengvai pastebi ją gaudantys plėšrūnai.

Veiklos žymėsKeisti

  • Sniege ir ant žemės prie vandens telkinių- pėdos ir „tuneliai“;
  • Sudraskytų paukščių plunksnos, pelių ar pelėnų liekanos;
  • Išmatos ant takų, akmenų, nuvirtusių medžių stiebų.

VertėKeisti

Puošnus, įdomus žvėrelis, mėgstamas sodybose, nes išbaido ir sunaikina daug graužikų.

ApsaugaKeisti

Lietuvoje nesaugoma, tačiau globotina.

ŠaltiniaiKeisti

  • Algirdas Navasaitis. „Miško žvėrys“, 2007 m.

Vikiteka