Žaiginys

Koordinatės

55°29′31″š. pl. 23°19′59″r. ilg. / 55.492°š. pl. 23.333°r. ilg.Koordinatės: 55°29′31″š. pl. 23°19′59″r. ilg. / 55.492°š. pl. 23.333°r. ilg.

Apskritis

Kauno apskritis

Savivaldybė

Raseinių rajono savivaldybė

Seniūnija

Šiluvos seniūnija

Gyventojų skaičius

335 ^{(2011 m.)}

Vikiteka:

ŽaiginysVikiteka

Vietovardžio kirčiavimas (3^a kirčiuotė)^[1]
Vardininkas:	Žaiginỹs
Kilmininkas:	Žáiginio
Naudininkas:	Žáiginiui
Galininkas:	Žáiginį
Įnagininkas:	Žáiginiu
Vietininkas:	Žaiginyjè

Žaiginys – miestelis Raseinių rajono šiaurės rytuose. Seniūnaitijos centras. Yra medinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, pastatyta 1917 m., Žaiginio Pranciškaus Šivickio pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-60055), nuo 2003 m. veikia kaimo bendruomenė „Bitupis“. Miesteliu prateka Sandrava, pietryčiuose plyti Žaiginio miškas.

Vienas buvusių dvaro pastatų (Svirnas)

Sandrava Žaiginyje

Miestelio išdėstymas radialinio plano. Keliai į Betygalą, Šiluvą, Burbiškius, Papušynį.

IstorijaKeisti

1575 m. minimas Žaiginio dvaras, būta degtinės bravoro ir karčiamos. 1664 ar 1684 m. pastatyta pirmoji Žaiginio bažnyčia. 1716 m. suteikta prekybos privilegija. Dvaro savininkas Jokūbas Nagurskis 1762 m. į Žaiginį pakvietė pranciškonus, 1764–1832 m. veikė vienuolynas. 1907–1915 m. veikė privati mokykla (vėliau sudegė). II pasaulinio karo metu veikė „Keršytojo“ tarybinių partizanų būrys.

Tarybiniais laikais miestelis buvo apylinkės centru ir Žaiginio tarybinio ūkio (įkurtas 1959 m.) centrine gyvenviete.

GyventojaiKeisti

1897 m.^sur.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.^[2]	1979 m.^sur.	1987 m.^[3]	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.
Demografinė raida tarp 1897 m. ir 2011 m.
485	114	194	313	402	422	433	380	335

Žymūs žmonėsKeisti

Janina Matulienė, bibliotekininkė, Kėdainių visuomenininkė.

ŠaltiniaiKeisti

↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
↑ Žaiginys. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 864 psl.
↑ Žaiginys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 631 psl.