Žaibolaidis, perkūnsargis – įrenginys, saugantis statinius, elektrinius įrenginius nuo žaibo smūgių. Žaibolaidis turi ploną metalinį strypą su smailiu galu (strypinis žaibolaidis) arba lyną (lyninis žaibolaidis), kurie įrengti virš arba šalia saugomo statinio, ir įžeminimo įrenginį, kurio varža ne didesnė kaip 10–40 Ω. Žaibo nutiesiamajam keliui artėjant prie žemės, atsakomoji žaibo išlydžio gija iš žaibolaidžio iššoka lengviau nei iš saugomo objekto, nes žaibolaidis yra aukščiau saugomo objekto ir žaibolaidžio elektrinė varža mažesnė nei saugomo objekto. Strypinio žaibolaidžio apsaugos zona yra maždaug kūgio, kurio viršūnės kampas 45°, formos, lyninio – trikampės prizmės, kurios viena briauna sutampa su lynu, formos.

"Machina meteorologica" išrasta Václav Prokop Diviš, veikusi kaip žaibolaidis.

Žaibolaidį atstoja įžemintas metalinis pastato stogas.

Patalpoms, kuriose gali susidaryti sprogiųjų mišinių, dulkių, garų, dujų, apsaugoti nuo žaibo įruošiami atskirai nuo patalpų stovintys strypiniai žaibolaidžiai.[1]

JAV žaibolaidį 1749 m. išrado Benžaminas Franklinas, Europoje – Václav Prokop Diviš 1750-1754 m.

Šaltiniai redaguoti

  1. ŽaibolaidisLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 463 psl.