Žagarės žydai – manoma, kad Naujojoje Žagarėje žydai apsigyveno XVIII amžiaus pirmoje pusėje, kai žydams buvo leista įsikelti į kunigaikščio Umiastovskio žemes. Iškart jie susibūrė ir būdami vieningi sudarė iš esančių gyventojų bendruomenę. 1712 m. gaisro, epidemijų ir karų metu išmirė nemažai Senosios Žagarės gyventojų, todėl čia pradėjo kurtis žydai. 1731 m. karalaičio Jokūbo privilegijoje minima Senoji Žagarė su gerais žydų namais.

Žagarės sinagogos

Istorija redaguoti

Žagarės žydų bendruomenė garsėjo žymiais rabinais ir pamokslininkais. Senojoje Žagarėje gyveno rabinai Jekutielis-Zalmanas, Kalonimus Goldšteinas, Duberis Rabineris, Izaokas-Aizikas Rabinovičius, Chaimas Lurje, Cemachas Zaksas, Cvi Pšedmeiskis. Naujoje Žagarėje rabinatui priklausė rabinai Simonas Hurvičius, Elijas Šikas, Uri-Dovydas Apirjonas, Chaimas – Cvi Broide, Jokūbas-Juozapas, Bencionas Feldmanas, Jokūbas Kacas, Chaimas Korbas, Israelis Reifas, Judas-Leibas Reifas, Izaokas Reifas. Žagarėje gimė Rafaelis Natanas Rabinovičius (1835–1888), visame pasaulyje garsus Talmudo tyrinėtojas, parašęs 16 tomų mokslinį veikalą apie jį.

Žagarėje gyveno žymus rabinas ir Talmudo žinovas Volfas Lipkinas. Žagarėje gimė ir jo sūnus, garsus rabinas ir pamokslininkas Izraelis Lipkinas (1810–1883), žinomas kaip Izraelis Salanteris. Jis buvo Kauno Slabados ješivos dvasinis vadovas ir naujos judaizmo krypties „Musar“ atstovas. Teturėdamas trisdešimt metų jis jau vadovavo Vilniaus Ramailės ješivai ir garsėjo didžiu mokytumu bei gyvenimo kuklumu. Izraelis Salanteris buvo vienas pirmųjų rabinų Rytų Europoje, siekęs panaikinti konfliktą tarp ortodoksinio ir modernaus pasaulių, teigęs, kad progresas neprieštarauja ir nekelia pavojaus tikėjimui bei Toros įstatymams.

Žagarės žydų bendruomenė pasaulyje garsėjo ne tik kultūrine veikla, čia gimusiais iškiliais rašytojais, menininkais, verslininkais, bet ir mokslininkais. XIX a. pr. čia veikė mokslininkų ratelis, kuriam vadovavo Chaimas Cakas. Itin gausi bendruomenė gyveno Žagarėje (tarpukariu čia buvo 8000 žydų – 57 % visų gyventojų). Senosios ir Naujosios Žagarių žydai turėjo atskirus kahalus, sinagogas, kapines, rabinatus.

Žagarės žydų išžudymas redaguoti

Žydų genocidą atnešęs Antrasis pasaulinis karas sunaikino Žagarės žydų bendruomenę. 1941 m. Žagarės gete buvo apgyvendinti ne tik miesto, bet ir aplinkinių vietovių – Linkuvos, Pašvitinio, Žeimelio ir kitų – žydai. Žagarės Naryškino parke Šoa nusinešė apie 3000 gyvybių, o Vilkiaušio miške buvo sušaudyta apie 500 Žagarės ir aplinkinių vietovių žydų. Slaptuose Reicho dokumentuose – SS – Standartenfuhrer Jager raporte užfiksuota, kad 1941 m. spalio 2 d. Žagarėje jau buvo suimti 2236 žydai, iš jų – 633 vyrai, 1107 moterys ir 496 vaikai, o kilęs maištas buvo numalšintas nušovus 150 žydų iš karto. Šiandien Naryškino parke stovi genocido aukoms skirtas paminklas. 2001 m. rugsėjį čia buvo paminėtos 60-osios genocido žydų genocido metinės.

Paskutinis Žagarės žydas redaguoti

Tuo metu, 1922 m. vasario 1 d., kai A. Mendelsonas gimė, Žagarės žydų bendruomenę sudarė apie 2000 narių. Jo tėvas Mejeris Mendelsonas turėjo savo kiemą ir vertėsi medienos prekyba iš grafo Naryškino miško. Aiziko gimimo diena buvo paženklinta 35-erių tėvo netektimi. Antrojo pasaulinio karo metu A. Mendelsonas tarnavo 16-oje lietuviškoje divizijoje, buvo sunkiai sužeistas. Po karo sugrįžus į tėviškę, apdovanotas aukščiausiu fronto kareivio apdovanojimu – Šlovės III laipsnio ordinu, medaliu „Už narsumą“ ir kitais proginiais apdovanojimais. Jo mama Dina Kanaitė-Mendelsonienė ir sesės Nachama ir Liuba Žagarėje genocido metu buvo sušaudytos. Aiziką Mendelsoną nuo genocido išgelbėjo tarnyba kariuomenėje. Daug sportavo. Iki senatvės liko ištikimas sportui, ypač futbolui ir krepšiniui. Per 89-erius savo gyvenimo metus A. Mendelsonas pergyveno penkias Lietuvas – nepriklausomą, sovietinę, nacistinę, vėl sovietinę ir vėl nepriklausomą. Jam mirus, garsiausi pasaulio laikraščiai paminėjo šią netektį. 2011 m. lapkričio 7 d. New York Times žurnalistas Roger’is Cohen’as, publikavo straipsnį [1] „The Last Jew in Zagare“, skirtą Žagarei, o ypatingai Aizikui Mendelsonui. Straipsnis žymi Žagarės žydų bendruomenės eros pabaigą.

Kraštotyrinė medžiaga redaguoti

Žagarės gimnazijos geografijos mokytoja Alma Kančelskienė kartu su mokiniais 20052012 m. surinko kraštotyrinę medžiagą „Ką byloja paminklai Žagarės žydų kapinėse“. Buvo nuvalyti paminklai, paryškinti užrašai, jie nufotografuoti. Puikios kokybės nuotraukos nusiųstos į Izraelį. Perskaityti ir išversti iš hebrajų į anglų kalbą paminklų užrašai. Vertimų darbus padėjo atlikti anglų įsteigto klubo Lietuvoje „Lithuania Link“ narė Sarah Rabagliati. Buvo išversta visa tai iš anglų kalbos ir apskaičiuoti žydiško kalendoriaus metai į metus pagal Kristų. Darbo rezultatai pristatyti visuomenei.

Atminimo lentos atidengimas redaguoti

2012 m. liepos 13 d. Žagarės miesto aikštėje buvo atidengta atminimo lenta, kuri skirta atminti Žagarės žydų bendruomenę. Memorialo užrašai byloja anglų, lietuvių ir jidiš kalbomis. Į memorialinės lentos atidengimo ceremoniją atvyko žymūs žmonės, „International Herald Tribune“ ir „New York Times“ žurnalistas Roger Cohen, knygos „The Last Walk in Naryshkin Pak“ (Paskutinis pasivaikščiojimas Naryškino parke) autorė Rose Zwi, dokumentinio filmo „Dėdė Chatzkelis“ prodiuseris iš Australijos Rod Freedman, NVO „Lithuania Link“ įkūrėjas Joy Hall, Zhager ShtetLinks interneto svetainės sukūrėjas Cliff Marks.

Literatūra redaguoti

  • Vaitkienė R., Žadėtoji žemė. Žagarė // Lietuvos valsčiai. Vilnius: Versmė, 1998.– 911 p.: iliustr. – ISBN 9986-9236-0-3
  • Aring P.G., Senoji Žagarė // Žydų gyvenimo pėdsakai Lietuvoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998.
  • Aring P.G., Žagarė šiandien // Žydų gyvenimo pėdsakai Lietuvoje. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998.
  • Atamukas S., Lietuvos žydų kelias. Vilnius: Alma Litera, 1998.
  • Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sudarė ir parengė A.Baliulis ir E.Meilus, Vilnius, 2001.
  • Šliavas J., Senųjų Žagarės karčemų interjeras. Žagarė. // Lietuvos valsčiai. Vilnius: Versmė, 1998.
  • Tyla A., Miškinis. A., Žagarė. // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai, t.7. Vilnius, 1981.

Šaltiniai redaguoti