Vikipedija

Švetpolės palivarkas (alaus darykla)

Švetpolės palivarkas (alaus darykla)
Švetpolės alaus daryklos reklaminis plakatas apie 1911 m. (Valdemaro Šurkaus dovana ŽRPD)
Švetpolės alaus daryklos reklaminis plakatas apie 1911 m. (Valdemaro Šurkaus dovana ŽRPD)
Vieta Švedlaukis, Joniškio rajonas
Įkurtas 1804 m.
Bajorų giminės Naryškinai
Parkas išliko liepų alėjos
Pastatų būklė neišliko

Švetpolės palivarkas (dar kitaip vadinamas Švėtpolio, Švedpolės, Švedpuolio, Švedlaukio, rus. Шветполъ, Шведполъ, lenk. Szwetpoł, Szwedpoł, vok. Swetopol, Swetpol, latv. Švetpole) – palivarkas Šiaurės Lietuvoje, Joniškio r., Žagarės sen., Švedlaukio kaime, 2,3 km į šiaurės rytus nuo Žagarės, 25,3 km į šiaurės vakarus nuo Joniškio, dešiniajame Švėtės krante. Palivarke buvo XIX a. įvairiu laikotarpiu statyti moliniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Pavadinimas sudurtinis iš 2 žodžių — Švėtė (upė) ir pole (laukas), kuris ilgainiui transformavosi į Švedpolė, o dabar naudojama Švedlaukio (kaimas) versija.

Švetpolės atvejis vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kai dvaro alaus darykla (bravoras) XIX a. transformavosi į garsią alaus daryklą (apyvarta lyginant 1880 ir 1910 m. padidėjo 72 kartus). Vėliau, dvarą po grafo Aleksandro 1894 m. mirties, paveldėjus 1895 m. broliui Georgijui Naryškinui, Švetpolė išgarsėjo kaip alaus darykla, kurios produkcijos realizacija siekė Kauno (Šiaurės Lietuvoje) ir Kuršo gubernijas, Rygą, Sankt Peterburgą, Kaukazą, buvo apdovanota medaliais įvairiose parodose (1897 m.)[1][2]. Švetpolė vėliau pateko į Antrojo pasaulinio karo negandų verpetus – palivarke 1940 m. buvo įkurta lenkų pabėgėlių stovykla. Savo kūryboje Švetpolės alų (įvairių švenčių progomis) mini latvių rašytojas Robertas Sėlis (Vasjulis-Hermanis-Erkmanis, 1884–1975) (romanas „Silainės dvaras“, 1948 m.).

Istorija redaguoti

1804 m., pasak Šiaulių archyvaro Mauricijaus Griškevičiaus, buvo įkurtas Švėtės – Švetpolės palivarkas (priklausęs Žagarės dvarui): „Žagarės dalyje tvėrėsi Švetos raktas paskiaus Švetpoliškiu vadinamas“.

1815 m. palivarke pastatyta alaus darykla[3].

1836 m. Švetpolės palivarke minima veikianti alaus darykla, o 1859 m. degtinės-vyno-alaus darykla. Tais metais Žagarės gubernijoje yra minimi 3 apynynai: Naujosios Žagarės dvare, Montoriškių, Petraičių palivarkuose, o vyšnių: Žagarės sode – 417, Montoriškių – 46, Žadeikių – 32, Petraičių – 300.

Nuo 1857 m. veikė spirito varykla[3]. Mirus Platonui Zubovui Žagarė 1857 m. atiteko broliui Aleksandrui, kuris 1858-05-14(26) valdą pardavė Rusijos imperijos kariuomenės pulkininkui Dimitrijui Naryškinui (Ivano, 1812–1866).

1859 m. dokumentacijoje minimas jos nuomininkas degtindaris (vyndaris) Frydmanas (Friedmann), taip pat architektas Vasiliauskas (Wasilewski) įrengęs kubilą fermentacijai, pristatytas ledas, rugiai (po 200 pūrų).

1881 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše nurodoma, kad Aleksandras Naryškinas (Dimitrijaus, 1851–1894) 1877 m. paveldėjo (pagal 1872 m. pasirašytą susitarimą su broliu Georgijum) Žagarės dvarą su 8704,5 dešimtinių žemės, su malūnu (duoda 2700 rub. metinių pajamų) ir alaus daryklą (550 rub. metinių pajamų), valdą prižiūri ekonomas, o pats gyvena Sankt Peterburge[4].

1886 m. Rusijos didysis kunigaikštis Aleksejus Aleksandrovičius (imperatoriaus Aleksandro II sūnus, 1850–1909 m.[reikalingas šaltinis]) svečiavosi pas Aleksandrą Naryškiną Žagarėje. Kunigaikštį iškilmingai išlydėjo sustoję miestelėnai alėjoje tarp rūmų ir Švedpolės[5].

 
Georgijus Naryškinas (1848–1924)

1899 m. (nurodoma ir kita data − 1897 m.[6][7]) Georgijus Naryškinas Švetpolės alaus daryklą išnuomavo Robertui Kunstmanui Andriaus (Robert Kunstmann)[8].

1904 m. darykla per metus išvarė 50000 kibirų alaus, minimas aludaris Oswald Tenzel.[9]

1910 m. nurodoma, kad pagaminta 60 tonų „Pilzeno“ alaus, pajamos siekė 39.000 rublių, dirbo 14 darbininkų, 6 arkliai[10]. Palyginimui, 1910 m. tuometinėje Šiaulių apskr. veikė 2 alaus daryklos – Gubernijos ir Švetpolės, Kaune – 3 (viena jų AB „Engelman“), Kauno apskr. – 2 (Kėdainiuose), Panevėžyje – 1, Panevėžio apskr. – 2 (Pakruojyje ir Biržuose), Vilkmergės apskr. – 1, Raseinių apskr. – 2 [11].

1911 m. Žagarės dvare vykusioje žemės ūkio parodoje Prekybos ministerijos pirma vieta buvo apdovanoti Švedpolės garinės daryklos aludaris Robertas Kunstmanas ir gretimos Augstkalnės Obuolių, uogų vyno daryklos, šampano iš agrastų daryklos vyndarys August Brandt.[12].

1920 m. žemės reformos metu iš Georgijaus Naryškino (Dimitrijaus, 1848–1924) Švetpolės dvaro paimta 243 ha žemės ir išdalinta naujakuriams, pastatai parduoti varžytinėse, įkurtas Švedlaukio kaimas. Dvarui palikta nenusavinama 80 ha norma, o įmonei palikta 5,6309 ha[3].

1923 m. nurodoma, kad Švetpolio alaus bravoras kasmet išnaudoja 3000 pūdų miežių (buvo galima pagaminti apie 192 t alaus), kuriems užauginti reikia ne mažiau 20 ha.

1926–1930 m. Švetpolės alaus darykla, pasak vienų, neatlaikiusi konkurencijos su Šiaulių „Gubernijos“ alaus darykla buvo uždaryta[8][6]. Tačiau labiau tikėtina kita bravoro uždarymo priežastis – savininkai Naryškinai pasitraukė į Angliją, jų didžiuliai Žagarės–Gruzdžių valdos dvarai buvo nusavinti, todėl ir buvo užleista ir alaus darykla.

1927 m. žemės reformos komisija išskirtoje pramonės įmonės „Švetpolio alaus bravoras“ teritorijoje nustatė, kad įmonė trobesius (tie kurie jai buvo palikti) naudoja pagal paskirtį ir jai yra reikalingi, todėl paliekami Georgijaus Naryškino įpėdinių nuosavybe.

1940 m. Žagarėje[13] (taip pat ir Švetpolės palivarke) buvo įkurta stambiausia Lietuvoje, 2000 vietų lenkų civilių pabėgėlių stovykla. Čia jau sausio 15 d. įkurdinti Vilniaus Stepono Batoro universiteto 600 studentų (nesutikusių išsikelti iš bendrabučių)[14]. Iki balandžio 20 d. į Žagarę buvo perkelti 233 pabėgėliai, vėliau jų perkelta iš Vaitkuškio dvaro, buvo įdarbinti dolomito kasykloje, laukuose rinko akmenis, taisė kelius ir kt.[14][15]

2019 m. šio alaus gamybą atnaujino „Dundulio“ aludariai.

2019 m. vykdomas projektas „Švedpolio šaltinių sutvarkymas ir pritaikymas lankymui“.[16]

Sodyba ir pastatai redaguoti

Išliko kunigaikščių Zubovų laikotarpiu XIX a. pirmojoje pusėje sodintos liepų alėjos (965), vedusios iš Žagarės dvaro ir toliau per Švėtės upės akmeninį tiltą link Bėnės geležinkelio stoties.

 
Švetpolės palivarko griuvėsiai 1949 m. plane

1834 m. Žagarės gubernijos žemėlapyje, Švetpolės palivarke, pavaizduoti kvadratu išdėstyti 5 pastatai (su diendaržiu). 1949 m. plane pažymėtas kvadratinis kiemas, prie jo prigludę 2 „L“ formos gamybiniai pastatai, atokiau kiti 3 – gyvenamasis (link upės) ir „U“ formos, kiemą supo sodas, taip pat šiaurinėje dalyje pažymėtas ir tvenkinukas su patvanka (vanduo naudotas alaus gamybai). Juos lyginant matyti, kad sodybos pastatai XIX a. antrojoje pusėje buvo perstatyti, tačiau kiemo struktūra išliko nepakitusi. Dar vieno sodo būta tarp Žagarės dvaro ir Švetpolės palivarko.

Šiaulių archyvaras M. Griškevičius nurodo Švetpolės palivarko 6 pastatų statybos datas – 1803–1818 m.: gyvenamasis namas (1803 m.), klojimas (1804 m.), diendaržis (1805 m.), svirnas (1809 m.), alaus bravoras (1815 m.), salyklinė (1818 m.).

1836 m. Žagarės dvaro inventoriuje, Švetpolės palivarke, surašyti 11 pastatų: 1) gyvenamasis namas (molinis kalkėmis tinkuotas, gontais dengtas, su akmenų ir plytų mūro kaminu), 2) molinis svirnas (molinis kalkėmis tinkuotas, šiaudais dengtas), 3) kluonas su 2 daržinėmis (molinis, šiaudais dengtas), 4) diendaržis gyvuliams laikyti (molinis kalkėmis tinkuotas, šiaudais dengtas), 5) alaus darykla, 6) salyklinė (molinė, šiaudais dengta), 7) ledainė (akmeninė, iš 3 pusių apipilta žeme, dengta šiaudais), 8) daržinė už klojimo (eglių rąstų), 9–10) 2 daržinės javams laikyti (eglių rąstų), 11) sena daržinė ant stulpų šienui laikyti.

Alaus daryklos pastatas – molinis, išorėje ir viduje kalkėmis tinkuotas, šiaudais dengtas, 10 sieksnių ilgio ir 5 sieksnių pločio, su 2 kaminais (kurių vienas – akmenų ir plytų mūro, o kitas – virš katilų eglinių lentų), su 2 gyvenamaisiais kambariais, židiniais ir kaminais, patalpa alui virti, sandėlis jam laikyti, vienodų dvigubų durų – 7, su dideliais ir mažais langais (vienas – su grotomis), kambaryje – plytų mūro balinta krosnis, kitos 2 plytinės krosnys – alui virti, kambaryje, sandėliuke, priemenėse – lentinės lubos, o grindys – plūkto molio. Su laiptais į palėpę, kuri padengta lentomis. Abiejuose varyklos galuose yra akmeniniai užvažiavimai. Inventoriuje minimos 60 alaus statinių, 2 varinių didelių katilų, ir kt.

Salyklinė – molinė, šiaudais dengta, 10 sieksnių ilgio ir 5 sieksnių pločio, su kaminu, patalpa salyklo daiginimui, geležimi kaustytos didelės girnos miežių malimui, 2 akmenų ir plytų mūro krosnys. Priemenėje buvo laiptai į palėpę, kur 2 lentinėse dėžėse džiovintas salyklas. Grindys – plūkto molio, lubos – lentinės.

Taip pat surašytas ir sodas, kuriame augo 10 obelų, 5 kriaušės, 10 skiepytų obelų, 4 skiepytos kriaušės, 15 slyvų, 244 vyšnios, o taip pat ir daržas šakniavaisiams.

1871 m. nurodoma, kad Švetpolės alaus darykla buvo minėtame palivarke, esančio už 2 varstų nuo Žagarės miestelio. Pastatas – 2 sieksnių ir 5 pėdų aukščio, 10 sieksnių ir 1,5 pėdos ilgio, 5 sieksnių ir 9 colių pločio, molinis, dengtas gontais, 2 aukštų (pirmame aukšte – 10 langų, o antrame – 7, kurių vienas yra gyvenamos paskirties).

1925 m. paveldėtojų skunde nurodoma, kad Švetpolės dvare "nėra nė vieno akmeninio trobesio ir nėra šiek tiek atitinkamo gyvenamo namo".

1940 m., pasak pateikėjų, įkurdinti lenkų pabėgėliai netyčia padegė Švetpolės pastatus, o 1947 m. šie griuvėsiai nulyginti.[8][6]

1987 m. dar buvo 4 buv. dvaro pastatai - 1 ir 2 aukštų gyvenamieji ir 2 mūriniai ūkiniai pastatai.[3]

Greta palivarko yra 2 geologiniai paminklai – Švėtės atodanga[17] ir Švedpolio šaltinis.[18] Žagarės dvaro sodyboje (unikalus kodas 965), link Švetpolės, yra išlikęs neogotikinis aludarių namas (unikalus kodas 25448), kuris kaip ir kiti šio ansamblio statiniai statytas apie 1900 m. pagal Didžiosios Britanijos F.R.I.B.A nario airių kilmės architekto Edward Arden Minty (1857–1936) parengtą projektą[19][20].

Alus Žagarės karčemose redaguoti

 
Žagarės Baltoji karčema (2019 m.)

Pasak Juozo Šliavo, karčemų Žagarėje buvę beveik kas antrame name prie turgavietės ir po 1-2 dar kiekvienoje gatvėje. Priemiesčių karčemos beveik visos būdavę su stadalomis. Didižiausia iš tokių buvo dabartinės Vilniaus gatvės gale, pakėlėje į Mintaują ir Rygą.

Žagarės karčemas laikė arba nuomodavo žydai. Išilgai Didysai Kruogas medinės karčemos menės stovėjo didelis stalas: už to paties stalo ir prekiavo, ir lankytojai susėdę gerdavo. Suolai buvo ilgi, platūs. Kitose karčemose, pvz., Baltajame kruoge, buvo 3 staliukai - ant storų aukštų kaladžių prikaltos lentos. Atsisėsti - irgi buvo tokios pat kaladės. Bufetas buvo įtaisytas ant ožių, už jo stovėjo surikiuotos statinės (bačkos) alaus ir degtinės, lentynose - buteliai.

Alaus atsiveždavo iš čia pat Švedpolėje buvusios Kunstmano alaus daryklos; jį vadino Kunsmano alumi. Veždavo didelėmis bačkomis, po 10 kibirų talpos, vadinamomis dubulčkėmis, kai kada samdyti žmonės, bet dažniausiai tos daryklos agentai.

Alų parduodavo pusštuopėmis ir štuopomis - tokio dydžio butelaisi, o jei leisdavo iš bačkos, tai prileisdavo štuopos ąsotį - ir neškis: dėl puodelio (krūziuko) alaus niekas į karčemą nelįsdavo, - jei norėdavo gerti, susidarydavo kompaniją ir eidavo[21].

Galerija redaguoti

  •  
    Švetpolės palivarko ir apylinkių planas 1949 m.
  •  
    Žagarės dvaro aludarių namas
  •  
    Švetpolės liepų alėja
  •  
    Švetpolės alėja link Švėtės
  •  
    Švetpolės palivarko vieta
  •  
    Švetpolės palivarko gyvenamojo namo vieta
  •  
    Tilto per Švėtės upę liekanos
  •  
    Švetpolės tvenkinuko vieta
  •  
    Švetpolės tvenkinuką maitinęs vandeniu melioruotas šaltinis
  •  
    Švetpolės laukai prie Švėtės upės
  •  
    Švedpolės šaltinis.jpeg
  •  
    Georgijus Naryškinas (1848–1924), palivarko bravorą išplėtęs į alaus daryklą, plačiai išgarsinęs alų
  •  
    Švetpolės alaus daryklos reklaminis plakatas apie 1911 m. (autorius nežinomas) (Valdemaro Šurkaus dovana ŽRPD)
  •  
    "Pilzeno" alaus etiketė
  •  
    "Cabinet" alaus etiketė
  •  
    Švetpolės alaus butelis
  •  
    "Stalo" alaus etiketė
  •  
    Du vyrai prie stalelio su Žagarės "Švetpolio" alaus daryklos "Stalo" alumi

Nuorodos redaguoti

  1. ↑ http://www.rupivo.ru/search.php?keywords=%D8%C2%C5%D2%CF%CE%CB%DC Archyvuota kopija 2019-02-09 iš Wayback Machine projekto.
  2. ↑ http://upakovano.ru/articles/3356
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Misius K., Vietovės, Joniškio krašto enciklopedinis žinynas, Kaunas, 2011, p. 116.
  4. ↑ Алфавитный список землевладельцев Ковенской губернии (по 1-е сентября 1881 года). Ковно: Типография губернского правления, 1882, p. 225−226, Nr. 4116.
  5. ↑ Libauische Zeitung, 1886-01-27, Nr. 21. Archyvuota kopija 2013-12-31 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 Levinskas L., Vaitkienė R., Žagarės vokiečiai, Žagarė, Vilnius, 1998, p. 274–275.
  7. ↑ Miškinis A., Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai, kn. II, Vilnius, 2007, p. 402.
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 П/З Р. Кунтсмана в имении Шветполь
  9. ↑ Дворский Я. Ф., Нетч Ф. Г., Альманах русских пивоваров, т. 2, 1904.
  10. ↑ Список фабрик и заводов России. Пивоварение, Метцль. 1910.
  11. ↑ Памятная книжка Ковенской губернии на ... год, 1910, p. 46.
  12. ↑ Rigasche Rundschau, 1911.09.14. Archyvuota kopija 2019-05-15 iš Wayback Machine projekto.
  13. ↑ Živilė KAVALIAUSKAITĖ, Pabėgėlių problemą išsprendė Pirmoji Lietuva, Šiaulių kraštas, 2015 m. rugsėjo 25 d.
  14. ↑ 14,0 14,1 Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo atbėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai (1939 09–1940). Vilnius, 2005, p. 148–149, 157–158, 162.
  15. ↑ Balkelis T., Karo pabėgėlių krizė ir etninis konfliktas Lietuvoje 1939–1940 metais, OIKOS: lietuvių migracijos ir diasporos studijos 2007, nr. 4, p. 41, 47.[neveikianti nuoroda]
  16. ↑ Projektas „Švedpolio šaltinių sutvarkymas ir pritaikymas lankymui“.[neveikianti nuoroda]
  17. ↑ Švėtės atodanga Archyvuota kopija 2019-02-09 iš Wayback Machine projekto.
  18. ↑ Švedpolio šaltinis Archyvuota kopija 2019-02-09 iš Wayback Machine projekto.
  19. ↑ Istorinė dovana Žagarei[neveikianti nuoroda]
  20. ↑ Loreta RIPSKYTĖ, Pirmos žinios apie Žagarės dvaro pastatų architektą, Šiaulių kraštas, 2017 m. kovo 1 d.
  21. ↑ Šliavas J., Senųjų Žagarės karčemų interjeras, Žagarė, Vilnius, 1998, p. 701, 703-704.

Literatūra redaguoti


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Švetpolės_palivarkas_(alaus_darykla)&oldid=7236864"