Šventaragio gatvė

Šventaragio gatvėVilniaus senamiesčio gatvė, prasidedanti nuo Gedimino prospekto ir T.Vrublevskio gatvės sankirtos ties Katedros aikšte, ir tęsiasi iki Pilies gatvės pradžios.

Vaizdas nuo Gedimino pilies kalno. Matyti kairiame kampe Šventaragio gatvė ir jos abiejų pastatų kompleksas bei dalis Katedros aikštės

PavadinimasKeisti

Tarpukario metu ši gatvė buvo pavadinta Marijos Magdalenos gatve. Sovietmečiu ji nešiojo Juliaus Janonio vardą.[1]

Šiuo metu gatvė pavadinta lietuvių mitologinio kunigaikščio Šventaragio vardu.

Gatvės istorija ir dabartisKeisti

Šventaragio gatvė yra senamiestyje, prie Katedros aikštės. Gatvė yra neilga, 230 metrų, joje stovi tik du namai, gatvė išklota trinkelėmis. Šventaragio gatvė ribojasi su Gedimino prospektu, Tilto gatve, Pilies gatve, Universiteto gatve, Barboros Radvilaitės gatve, T. Vrublevskio gatve bei L. Stuokos – Gucevičiaus gatve. [2]

Šventaragio ir Universiteto g. kampe seniau stovėjo šv. Marijos Magdalenos vardo bažnyčia. Prie jos veikė seniausia Vilniuje ligoninė, įkurta XVI a. Ligoninė veikė iki 1799 m., kai buvo uždaryta, o ligoniai perkelti į šv. Jokūbo ligoninę. šv. Marijos Magdalenos bažnyčia nugriauta 1818 m. Netoli ligoninės stovėjo Šv. Marijos Magdalenos vartai, Vilniaus gynybinės sienos dalis, kurie nugriauti XVIII a.[3]

Šventaragio g. 2, įsikūrusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir jai pavaldžios įstaigos. Čia yra ir Vilniaus turizmo informacijos centro patalpos. Šventaragio g. 4, veikia Vilniaus arkivyskupijos kurija.[2]

Šventaragio g. 2/Pilies g. 1 stovėjęs kampinis triaukštis namas priklausė Vilniaus katedros kapitulai[4] XVI a. viduryje šioje vietoje stovėjo viena Radvilų rezidencijų.[5] Ją sudarė keletas pastatų. Šių pastatų ansamblis pavaizduotas Brauno ir Hogenbergo atlase 13 numeriu. XVIII a. viduryje vietoj šių statinių žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius pastatė vieną didelį pastatą. 1790 m. Vilniaus namų schemoje nurodyti nauji Lopacinskių rūmai. 1790-1795 m. rūmai atiteko Oginskiams. 1797 m. jie parduoti valdžiai. XIX a. pastatas buvo dviejų aukštų, fasadine dalimi atgręžtas į katedros pusę, pastato išorės būklė bloga, jis apie 30 metų negyvenamas. 1864–1867 m. pastatas suremontuotas, pastatytas trečias aukštas. Jame veikė gubernijos įstaigos. XIX a. pab.- XX a. pradž. į pastatą perkelta gubernijos spaustuvė. Tarpukaryje pastate būta ir gyvenamųjų butų, čia veikė Vilniaus vaivadija. [6][7]

Šventaragio g. 4 įsikūrusi Vilniaus arkivyskupijos kurija ir arkivyskupo rezidencija. Trijų aukštų keturkampis pastatas buvo pastatytas 1934 m. kaip Romos katalikų metropolijos kurijos rūmai, kuriuos suprojektavo architektas Stefanas Narembskis. Šis pastatas arkivyskupijai mainais paskirtas už nusavintus senuosius Vyskupų rūmus, kuriuose įsikūrusi dabartinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Sovietmečiu, nuo 1944 m. pastatą buvo užėmęs Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Prezidiumui persikėlus į kitą pastatą, šis namas liko jo žinioje. 1992 metais, Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje išvakarėse, atnaujintas pastatas, Šventaragio g. 4, grąžintas Vilniaus arkivyskupijai.[8][9]

GalerijaKeisti

NuorodosKeisti

 

Vikiteka

  1. Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvės. Vilnius: Charibdė, 2000. ISBN 9986-745-23-3.
  2. 2,0 2,1 Šventaragio gatvė Vilniaus kataloge. http://vilnius21.lt/sventaragio-g1907142.html]
  3. A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  4. Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  5. Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  6. Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2015. ISBN 978-9986-745-89-1.
  7. Павел Кукольник. Путешествие по Замковой улице.//Виленский вестник. 1860.
  8. Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
  9. Vilniaus arkivyskupijos interneto svetainė. [1]