Šv. Sebastijonas (Mantegna)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Šv. Sebastijonas | |
|---|---|
| |
| Menininkas | Andrea Mantenja |
| Metai | apie 1480 |
| Meno kryptis | Ankstyvasis Renesansas |
| Medžiagos, technika | aliejus, drobė |
| Matmenys | 255 × 140 cm |
| Miestas (vieta) | Paryžius |
| Muziejus | Luvras |
Dailininkas Andrea Mantenja (1431–1506) nutapė 3 paveikslus tema Šv. Sebastijonas. Jie yra italų ankstyvojo renesanso stiliaus paveikslai.
Apie šios temos aktualumą dailininkui galima spręsti iš to, kad Mantenja Šv. Sebastijoną pavaizdavo 3 skirtingais savo gyvenimo periodais: karjeros pradžioje, brandos viduryje ir prieš pat mirtį.
Paveikslų tema redaguoti
Šv. Sebastijonas buvo Romos imperijos laikų krikščionių kankinys. Pasak legendos, krikščionių persekiojimų metu Sebastijonas buvo pasmerktas mirčiai sušaudant strėlėmis. Visi trys Mantenjos paveikslai vaizduoja būtent šį epizodą. Tačiau, pasak istorijos, Šv. Sebastijonas buvo pagydytas kitos krikščioniškosios šventosios Irenos Romietės. Romos imperatoriaus nurodymu Sebastijonas buvo sumuštas negyvai ir jo kūnas buvo numestas ant akmenų Cloaca Maxima kanale.
Tuo metu, kada kūrė Mantenja, XV amžiuje, Italiją, o ir visą Europą, siaubė maro epidemijos. Tuo metu buvo tikima, kad maras plinta oru ir Šv. Sebastijono pagijimas nuo oru lekiančių strėlių (kaip maro įvaizdžio) buvo laikomas Dievo stebuklu, o pats šventasis būtent tuo, kuris gali apsaugoti nuo maro.
Šv. Sebastijonas yra sportininkų, ypač lankininkų ir kareivių globėjas.
Kūriniai redaguoti
Pirmąjį Šv. Sebastijono paveikslą (68 × 30 cm, tempera ant medžio panelės) Mantenja nutapė apie 1456–59 m. Padujoje, kai miestas pradėjo atsigauti nuo maro epidemijos. Dailininko jaunumą rodo paveiksle pavaizduotos šachmatinės grindys – įprastas Ankstyvojo Renesanso dailininkų metodas norint pabrėžti perspektyvos efektą. Beveik įprastai Mantenjai veiksmas vyksta senovinio Romos imperijos laikų pastato griuvėsiuose. Viename debesų pavaizduotas pjovėjas su kažkuo panašiu kaip dalgis (gyvybes šienaujančio maro įvaizdis). Paveikslas šiuo metu yra Meno istorijos muziejuje Vienoje
Antrą Šv. Sebastijono atvaizdą Mantenja sukūrė apie 1480 m. Mantujoje. Jame Sebastijono figūra kur kas solidesnė, paveikslo simboliškumas sudėtingesnis. Šv. Sebastijonas reprezentuoja ne vien paprastą apsaugos nuo maro simbolį, bet apskritai žmogiškosios kančios simbolį. Prie Sebastijono kojų pavaizduoti egzekuciją vykdę 2 lankininkai diskutuojantys kažkokia kasdienio gyvenimo tema, tuo tarpu Sebastijonas nukreipęs akis į dangų, pasiryžęs sutikti neišvengiamą mirtį. Už Sebastijono vaizduojamas kelias einantis per įvairius griuvėsius į kalno viršukalnę, kur spėjamai pavaizduota Jeruzalė ir kur spėjamai turėtų patekti Šv. Sebastijonas arba gal šis kelias dar tik laukia jo, pabrėžiant, kad mirtis šiame pasaulyje yra tik tikro kelio į Dievą pradžia. Dailininkas meistriškai vaizduoja senovinius griuvėsius bei figos medelį prie Sebastijono kojų, kuris turėtų simbolizuoti gerąjį žemiškąjį pradą, skirtingai nuo lankininkų. Šis paveikslas šiuo metu yra Luvro muziejuje, Paryžiuje.
|
| 1505–06 |
| Ca' d'Oro, Venecija |
|
| 1456–1459 |
| Meno istorijos muziejus Vienoje |
Paskutinį Šv. Sebastijono atvaizdą (68 × 30 cm, aliejus, drobė) Mantenja sukūrė apie 1505–06 m. būdamas apie 75 m. amžiaus. Paveiksle dailininkas atsisakė bet kokių detalių be Sebastijono figūros. Šventasis tarsi skausmingai žengia iš paveikslo, kuriam Mantenja parinko nuosaikų rudos spalvos koloritą. Tai jau nebėra iš uolos iškaltas didvyris su tikėjimu žvelgiantis į dangų, o tiesiog kenčiantis žmogus, gal jau net ir nebetikintis geresniu gyvenimu. Liūdnai paveikslo gaidai paaiškinti Mantenja įtraukė jame lotynišką užrašą: Nihil nisi divinum stabile est. Caetera fumus. Kas išvertus galėtų reikšti: „Kas nėra Dieviška, tas netikra, o tik dūmai“. Šis paveikslas šiuo metu yra Ca' d'Oro vilos galerijoje Venecijoje.