Žovkvos Šv. Lauryno bažnyčia

50°03′22″ š. pl. 23°58′09″ r. ilg. / 50.05611°š. pl. 23.96917°r. ilg. / 50.05611; 23.96917

Žovkvos Šv. Lauryno bažnyčia – Romos katalikų kolegiatas, stovintis Vakarų Ukrainoje: Lvovo sities Žovkvos rajono administraciniame centre (Žovkvoje). Ukrainos Romos katalikų bažnyčios Lvovo vyskupijos dekanato centras. Žymių ATR valstybės ir karinių veikėjų panteonas, dar vadinamas ir „mažuoju Vaveliu“. Bažnyčios pastatas, taip pat ir šalia stovinti varpinė, yra įtraukti į Architektūros paminklų nacionalinį registrą.

Istorija redaguoti

Šiuolaikinis interjeras

Bažnyčia buvo statoma 1606–1618 m. karūnos didžiojo etmono Stanislovo Žolkievskio lėšomis. Projektavo Lvove kūrę italų architektai Povilas Laimingasis (lenk. Paweł Szczęśliwy), vėliau – Ambroziejus Maloningasis (lenk. Ambroży Przychylny), kuriam (spėjama) galėjo padėti Povilas Romietis (lenk. Paweł Rzymianin). Konsekruota 1623 m. gegužės 28 d.

Fundatorius planavo šventovę paversti giminės laidojimo vieta–mauzoliejumi, kartu tai turėjo būti padėkos votas už ATR kariuomenės pasiektas pergales ir jo karinės šlovės paminklas (apie sėkmę kovos laukuose priminė ir pastato išoriniame frize iškalti raiti riteriai bei 1610 m. Klušino mūšį vaizduojantis paveikslas (dail. Simonas Bogučiovičius).

Svarbiu įvykiu naujai pastatytoje bažnyčioje buvo 1620 m. gruodžio 7 d. žuvusio grįžtant iš Mūšio prie Cecoros fundatoriaus St. Žolkievskio laidotuvės, jų procesijai vadovavo žentas Krokuvos kaštelionas Jokūbas Sobieskis. 1636 m. teko laidoti dar vieną susidūrime su totoriais kritusį ATR valstybės veikėją Stanislavą Danilovičių (fundatoriaus anūką), puošnus jo antkapinis paminklas išliko iki mūsų dienų.

Stanislovo Žolkievskio našlė Regina Herburt šventovei padovanojo žemės sklypą, remdavo finansiškai ir vėliau. Po našlės mirties jos duktė Sofija Danilovičiova ir toliau globojo bažnyčią, nuo 1631 m. kunigams mokėjo prebendą (stipendijas). Už vėlesnio Žovkvos valdytojo Jokūbo Sobieskio ištekėjusi Sofijos duktė Sofija Teofilė (ATR valdovo Jono Sobieskio motina) miestelyje įsteigė dar vieną giminės nekropolį – Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią, pastarojoje šventovėje vėliau buvo palaidota pati fundatorė ir jos šeimos nariai.

Vyskupas Mikalojus Vižickis 1742 m. Šv. Lauryno šventovei suteikė kolegiato titulą, o vėliau Žovkvą valdęs Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė prie kolegiato įkūrė abatiją.

Po pergalės Vienos mūšyje ATR valdovas Jonas Sobieskis rezidavo Žovkvoje. Šv. Lauryno bažnyčioje jis buvo apdovanotas Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV atsiųstu aukščiausiu tos šalies Šv. Dvasios ordinu, o žmonai Marijai Kazimirai (liaudyje vadinamai Marysenka) įteiktas Vatikano apdovanojimas – Aukso rožė. Jonas Sobieskis užsakė iškalti antkapinius paminklus Stanislovui Žolkievskiui (monarcho proseneliui) ir nelaisvėje žuvusiam Jonui Žolkievskiui (monarcho broliui) su lotynišku užrašu „Exoriare aliquis nostris ex ossibus ultor“ (liet. Iš mūsų kaulų teišauga keršytojas – Vergilijaus poemoje „Eneidoje“ mirštančios Didonos prakeikimas).^[1] Kitoje presbiterijos pusėje iškilo fundatoriaus žmonos Reginos ir jo dukters Sofijos skulptūros. Ant sienų Lietuvos–Lenkijos valdovas liepė pakabinti dar tris didžiulius pergalingus mūšius vaizduojančius paveikslus:

Chotyno mūšis (dail Andreas Štechas ir Ferdinandas van Keselis, tapyta apie 1679 m.);
Vienos mūšis (dail. Martino Altomontė, apie 1693–1695 m.);
Parkanų mūšis (dail. Martino Altomontė, apie 1693–1695 m.).

Po Habsburgų monarchijos valdovo Juozapo II 1800 m. įvykdytų reformų šventovė kolegiato funkcijas prarado ir iki 1946 m. buvo miestelio parapijine bažnyčia. Po to uždaryta ir paversta trąšų sandėliu, pastatas buvo menkai prižiūrimas: per prakiurusį stogą veržėsi lietaus vandenys, po žiemos šalčių nutrupėjo šventovės puošyba. Dauguma skulptūrų buvo sudaužytos, paveikslai išgabenti į muziejus: XVII a. florenciečio tapytojo Carlo Dolci „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ pateko į Leningrado Ermitažą, trys portretai išvežti į dominikonų vienuolyną Krokuvoje. Daug drobių atsidūrė Lvovo meno galerijos sandėliuose. Paveikslas „Vienos mūšis“ buvo iškabintas Oleskos pilyje–muziejuje, bet patalpos šiam septynių metrų aukščio meno kūriniui buvo per žemos, todėl teko jo dalį susukti į ruloną.

1989 m. pastatas buvo grąžintas Romos katalikams. Po metų, lenkų ir ukrainiečių valstybinėms ir visuomeninėms organizacijoms padedant, pradėti Šv. Laryno bažnyčios atstatymo darbai, kiek vėliau Lenkijoje buvo restauruotos ir stambiagabaritės batalistinės drobės. Lenkijos meno ekspertų nuomone, šie paveikslai galėtų grįžti į Žovkvos bažnyčią. Lvovo meno galerijos vadovybė nusprendė, kad bažnyčios patalpos tam nėra tinkamos, todėl 2012 m. „Parkanų mūšis“ buvo pakabintas Zločivo pilyje, o „Vienos mūšis“ – vėl Oleskos pilies menėje.

Architektūra redaguoti

Eksterjero fragmentai redaguoti

Įėjimo durys ir puošnus portalas
Frizo bareljefai
Bukranijas
Paauksuota angelo skulptūra virš frontono

Bažnyčios pastatas plane yra lotyniško kryžiaus formos, vidus vienanavis su kvadratiniais transepto šonais ir trikampe presbiterija. Tarp transepto šonų ir prebiterijos patalpinta zakristija (pietuose) ir saugykla (šiaurėje). Įdomus pastato frizas su sakraliniams pastatams retos tematikos bareljefais, primenančiais apie fundatoriaus kovą už katalikybę. Įėjimo į bažnyčią duris puošia vienas gražiausių visoje buvusios ATR teritorijoje vėlyvojo renesanso epochos portalas. Jame iškaltos evangelistų figūros, kiek žemiau – Šv. Petras ir Šv. Povilas, taip pat Šv. Laurynas ir Šv. Stanislovas. Pačiame viršuje – Dievo Tėvo atvaizdas. Transepto šiaurinėje pusėje patalpinta Švč. Mergelės Marijos koplyčia, pietinėje – Švč. Trejybės koplyčia. Transepto ir navos sankirtoje iškilęs kupolas. Laiptai po zakristija veda į laidojimo kriptas.

Prie bažnyčios stovi kiek pasvirusi vėlyvojo renesanso stiliaus varpinė (XVII a. I pusė), anksčiau tarnavusi gynybiniu bokštu (apie tai primena šaudymo angos apatiniuose tarpsniuose).