Vikipedija

Šv. Jono gatvė

Šv. Jono gatvė – viena seniausių Vilniaus senamiesčio gatvių, pavadinta nuo Šv. Jonų bažnyčios, jungianti Pilies gatvę su Universiteto, Gaono ir Dominikonų gatvių sankirta bei Konstantino Sirvydo skveru.

Šv. Jono gatvė, vaizdas nuo Gaono, Dominikonų bei Universiteto gatvių sankirtos pusės
Šv. Jono gatvė, vaizdas nuo Pilies gatvės pusės

Sovietmečiu ši gatvė buvo vadinama Balio Sruogos gatve.[1]

Istorija redaguoti

 
Šv. Jono gatvė (autorius Stanislovas Filibertas Fleris, 1896 m.)

Šv. Jono gatvė susiformavo XVI amžiuje, užstačius pirmąją Vilniaus turgaus aikštę. Daug namų šioje gatvėje priklausė arba Vilniaus katedros kapitulai, arba vyskupams, arba Vilniaus universitetui.[2]

Pasukus iš Pilies gatvės į Šv. Jono gatvę, kairėje stovi betoninis XX a. pabaigos pastatas. Jis pastatytas II pasaulinio karo metu sugriautų Radvilų rūmų vietoje. Nuo XVI a. vidurio rūmai priklausė Mikalojui Radvilai Juodajam. Iš šio rūmus paveldėjo būsimasis Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila. Nuo jo laikų rūmai buvo pavadinti kardinalija. XIX a. šie rūmai buvo atitekę carinės imperijos paštui.[2][3]

Šv. Jono g. 11 namas vadinamas Rusecko namu. Jis susidėjo iš trijų korpusų, kurie supo uždarą kiemą.[3][4]

Šv. Jono g. 9 namas XVII a. jėzuitų atiduotas Vilniaus mūrininkui Jurgiui Ertliui. Namą jėzuitai padovanojo už po karo su Maskva sugriautos Šv. Jonų bažnyčios atstatymą. Vėliau namas atiteko Vilniaus universitetui. 1807-1812 m. name gyveno Vilniaus vyskupas Jeronimas Stroinovskis. Vėliau namas buvo išnuomotas Kurier Wileński ir Dziennik Wileński redakcijoms.[2][3][4] Šv. Jono g. 7 namą taip pat buvo nupirkęs Ertlis. Namą jis restauravo ir pardavė Minsko pakamariui Korsakui. Nuo to laiko šio namo savininkai keitėsi, pastatas ne kartą degė.[4] Šv. Jono g. 5 name 1629 m. buvo įsteigtas pamaldžių našlių ir netekėjusių merginų, bendrabutis. Vėliau namą įsigijo vaistininkas Šulcas. Per karą su Maskva namas buvo sugriautas, jo savininkas žuvo. Šv. Jono g. 4 name buvo įkurta Vilniaus akademijos spaustuvė. Ją jėzuitams padovanojo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Šioje spaustuvėje buvo spausdinamos ir lietuviškos knygos. Jėzuitų ordiną panaikinus, spaustuvė atiteko Vyriausiajai Lietuvos mokyklai, vėliau – Vilniaus universitetui. 1805 m. spaustuvę iš universiteto nupirko Juozapas Zavadskis.[2][4]

Šv. Jono g. 3 namas priklausė didikams Valavičiams. XVII a. šį namą nupirko Steponas Pacas, kuris rėmė basųjų karmelitų kūrimąsi Vilniuje. XVIII a. pastatą įsigijo Sapiegos. Jie jį perstatė ir išpuošė. Pacų, o vėliau Sapiegų rūmai buvo baroko stiliaus, dviejų aukštų, vėliau pristatytas trečias aukštas. Puošnų baroko fasadą puošė laiptuoti piliastrai, dekoratyviniai lipdiniai. Po 1831 m. sukilimo iš jame dalyvavusio Pranciškaus Sapiegos rūmai buvo konfiskuoti ir perduoti įvairioms carinėms įstaigoms. Šiuose rūmuose veikė ir spaustuvė, kurioje 1863 m. buvo išspausdintas caro manifestas apie baudžiavos panaikinimą. XIX a. šiuose rūmuose veikė Vilniaus civilinio gubernatoriaus įstaiga. Tarpukario metais, nuo 1918 m. name kažkiek laiko veikė lietuvių „Rūtos“ draugija, taip pat šiame name buvo įkurtas „Švyturio knygynas (veikė iki 1923 m.), vėliau perkeltas į Kauną. Sovietmečiu rūmuose veikė pašto darbuotojų kultūros rūmai. Pastatas rekonstruotas 1986 metais. Iš Lietuvos pašto rūmus nupirko Lenkijos ambasada, kuri čia veikia iki šių dienų.[2][3][4]

Šv. Jono g. 2 nuo XVII a. veikė jėzuitų vaistinė.[2] Pats paskutinis kampinis su Gaono gatve stovėjęs Šv. Jono gatvės namas sudegė 1944 m. Vietoj griuvėsių buvo pasodinti medžiai. Nuo 1782 metų šiame name buvo gyvenęs architektas Laurynas Gucevičius.[3]

Vilniaus šv. Jonų bažnyčia redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia.
 
Šv. Jonų bažnyčios varpinė Šv. Jono gatvėje

Vilniaus šv. Jonų bažnyčia – pirmoji parapijinė bažnyčia, įkurta Jogailos 1387 m. nuo 1571 iki 1773 m. bažnyčia priklausė jėzuitams, vėliau Vilniaus universitetui. Panaikinus universitetą 1832 m., bažnyčia tapo parapijine. Bažnyčia stovi Pilies ir šv. Jono gatvių kampe. Gatvių sankryžos gilumoje stovinti bažnyčios varpinė – aukščiausias Vilniaus senamiesčio statinys. XVIII a. varpinėje koncertuodavo orkestras, per šventes varpinė būdavo iliuminuota.[2][5]

Dabartis redaguoti

Gatvė neilga, kylanti į kalnelį, paskiau ties sankryža su kitomis trijomis Vilniaus gatvėmis šiek tiek leidžiasi, ji 190 metrų ilgio.[2]Gatvės danga: grindinys (trinkelės). Namų skaičius: 13.[6]

Šv. Jono gatvėje veikia Ryšininkų Kultūros Namai, Lietuvos paštas (Šv. Jono g. 3), Europos Verslo Informacijos Centras Vilnius (Šv. Jono g. 3), Vilniaus Knygrišių Gildija, VO (Šv. Jono g. 4), Lietuvos institutas (Šv. Jono g. 5), Lietuvos nacionalinės Unesco komisijos sekretoriatas (Šv. Jono g. 11), Šv. Jono gatvės galerija, VšĮ (Šv. Jono g. 11), Vilniaus universiteto Mokslo muziejus (Šv. Jono g. 12) bei Šv. Jono krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia (Šv. Jono g. 12).[6]

Priešais gatvėje veikiančią galeriją suformuotame kampelyje ant stulpo pastatyta Vytauto Nalivaikos sukurta į aukštį besiveržiančio žmogaus skulptūra.[4]

Gatvėje yra pakabintos kelios memorialinės lentos. Ant Švento Jono g. 4 pastato kabo memorialinė lenta Vilniaus spaustuvininkui Juozui Zavadskiui. Taip pat paminėta, jog 1822 metais buvo išspausdinta pirmoji Adomo Mickevičiaus poezijos knyga „Baladės ir romansai“. Taip pat iškabinta memorialinė lenta, menanti Vilniaus universiteto bibliotekos 400-ųjų metinių jubiliejų.[2][4]

Galerija redaguoti

  •  
    Šv. Jono gatvė 3, Pacų rūmai, pastate įsikūrusi Lenkijos ambasada
  •  
    Šv. Jono gatvė 9 namas, kurį buvo įsigijęs Jurgis Ertlis
  •  
    Šv. Jono g. 6, atminimo lentelė Juozapui Zavadskiui ir pirmajai Adomo Mickevičiaus knygai
  •  
    Atminimo lentelė, žyminti Vilniaus universiteto bibliotekos 400-ųjų metinių jubiliejų (1570-1970 m.), autoriai R. Gibavičius, arch. A. Brusokas, A. Švabauskienė (1970).

Nuorodos redaguoti

 
Vikiteka: Šv. Jono gatvė – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  1. ↑ Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvės. Vilnius: Charibdė, 2009. ISBN 9986-745-23-3.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 2,7 2,8 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos. ISBN 978-9955-23-952-9.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  5. ↑ A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  6. ↑ 6,0 6,1 Švento Jono gatvė Vilniaus kataloge. [1]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Šv._Jono_gatvė&oldid=6886898"