Šukinės duobelinės keramikos kultūra

Panašiai skambanti 3200–2300 m. pr. m. e. kultūra vadinama Duobelinės keramikos kultūra
Šukinės duobelinės keramikos kultūra
V tūkst. pr. m. e. – III tūkst. pr. m. e.
CombCeramicPottery.jpg
Dab. valstybės Suomija, Rusija (Centrinė, Šiaurės vakarų, Pavolgis)
Ist. regionas šiaurės rytų Europa
Amžius Neolitas
Lingvistinė grupė proto-ugrofinai
Lokalūs variantai Lialovo, Riazanės, Balachnos, Desnos, Kargopolio, Narvos ir kt.
European Middle Neolithic.gif
Kultūra pažymėta violetine spalva

Šukinės duobelinės keramikos kultūra arba Duobelinės šukinės keramikos kultūra arba Šukinės keramikos kultūra – ankstyvojo neolito archeologinė kultūra, V–III tūkst. pr. m. e. paplitusi šiaurės rytinėje Europos kontinento dalyje.

KilmėKeisti

    Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.

Anksčiau Šukinės duobelinės keramikos kultūra buvo sieta su ankstyvaisiais ugrofinais[1], tačiau dabar šis požiūris kalbininkų yra paneigtas, nes finougrų kalbų chronologija per vėlyva, kad ją galima būtų sieti su Šukinės keramikos kultūra[2][3][4][5][6] ir dabar vyrauja nuomonė, kad Duobelinės šukinės kultūrai priklausę žmonės galėjo kalbėti kita senovės Europos kalba, nes kai kuriose šios kultūros arealo srityse toponimai ir hidronimai liudija čia buvus neugrofinišką ir neindoeuropietišką kalbą.[7].

ArealasKeisti

Duobelinė-šukinė keramika atsirado ankstyvajame neolite – 5-ojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje prie Volgos ir Okos tarpupio ir Volgos aukštupio, vėliau paplito į šiaurę tarp Karelijos ir Baltosios jūros pakrančių, į pietus tarp Desnos ir Dono aukštupių, į vakarus iki Dniepro ir į rytus iki Volgos vidurupio. Duobelinė-šukinė keramika būdinga Rytų Europos miškų ir miškastepių zonų neolito kultūroms – Lialovo kultūrai, Riazanės kultūrai, Balachnos kultūrai, Desnos kultūrai, Karelų kultūrai, Kargopolio kultūrai, Narvos kultūrai ir kitoms.

KultūraKeisti

Šukinė duobelinė keramika – tai lipdyta keramika su mineralinėmis priemaišomis molio masėje, puošta duobučių ir šukinių atspaudėlių ornamentu. Duobelinė šukinė keramika – daugiausia plačiaangiai šiek tiek profiliuotais pakraštėliais, apvaliadugniai ir smailiadugniai indai, kurių paviršius puoštas horizontaliomis juostomis ar ploteliais išdėstytomis įvairios formos duobutėmis ir šukiniais atspaudėliais. Vėlyvajame neolite (3 tūkstantmetis pr. m. e.) ėmė nykti; kai kuriuose regionuose naudota iki eneolito ir bronzos amžiaus pradžios.[8]

GenetikaKeisti

2017 m. „Current Biology“ paskelbtame genetiniame tyrime buvo analizuojami trijų Šukinės duobelinės keramikos kultūros individų palaikai, palaidoti Kudrukiuloje. Išgautas Y-DNR mėginys priklausė R1a5-YP1272. Trys išgauti mtDNR pavyzdžiai priklausė U5b1d1, U4a ir U2e1.[9]

2018 m. sausį „Nature Communications“ publikuotame genetiniame tyrime buvo analizuojami dviejų Šukinės duobelinės keramikos kultūros vyrų palaikai. Nustatyta, kad ištirtas vyras turėjo R1 ir U4d2, o moteris – U5a1d2b. Išsiaiškinta, kad minėtosios kultūros individai daugiausia buvo kilę iš Rytų Europos medžiotojų-rinkėjų, turėję daugiau jų genetinės kilmės negu Narvos kultūros atstovai.[10]

2018 m. lapkritį „Nature Communications“ paskelbtame genetiniame tyrime buvo nustatyta, kad Šukinės duobelinės keramikos kultūros individai turėjo apie 65 % Rytų Europos medžiotojų-rinkėjų, 20 % Vakarų stepių pastoralistų ir 15 % Vakarų Europos medžiotojų-rinkėjų genetinės kilmės. Rytų Europos medžiotojų-rinkėjų genetinės kilmės kiekis buvo didesnis tarp ankstesnių Rytų Pabaltijo kultūrų, o Vakarų stepių pastoralistų genetinė kilmė nebuvo anksčiau patvirtinta šio regiono ankstyvoje kultūroje.[11]

IšnašosKeisti

  1. Baltų kultūros ištakos II, 2011, 102–103.
  2. Aikio, Ante 2004: Esė apie sustrato Samių kalboje studijas bei Samių kalbos kilmę. – Irma Hyvärinen, Petri Kallio & Jarmo Korhonen (toim.): Etymologie, Entlehnungen und Entwicklungen. Festschrift für Jorma Koivulehto zum 70. Geburtstag, s. 5–34. Mémoires de la Société Néophilologique de Helsinki, LXIII. Helsinki: Uusfilologinen yhdistys ry.
  3. Aikio, Ante 2006: Apie Germanų-Samių kontaktus bei Samių proistorę. – Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 91, p. 9–55. Helsinki: Suomalais-Ugrilainen Seura. http://www.sgr.fi/susa/91/aikio.pdf
  4. Finų prokalbės datavimas (straipsnis Suomių kalba): Saarikivi, Janne & Grünthal, Riho 2005: Itämerensuomalaisten kielten uralilainen tausta. Muuttuva muoto. Kirjoituksia Tapani Lehtisen 60-vuotispäivän kunniaksi, s. 111–146. Kieli 16.
  5. Uralo prokalbės datavimas (straipsnis Suomių kalba) Kallio, Petri 2006: Suomen kantakielten absoluuttista kronologiaa. – Virittäjä 1 / 2006, p. 2–25. http://www.kotikielenseura.fi/virittaja/hakemistot/jutut/2006_2.pdf
  6. Uralo prokalbės datavimas (straipsnis Suomių kalba) Häkkinen, Jaakko 2009: Kantauralin ajoitus ja paikannus: perustelut puntarissa. – Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 92, p. 9–56. http://www.sgr.fi/susa/92/hakkinen.pdf
  7. James P. Mallory and Douglas Q. Adams, „Pit-Comb Ware Culture“, in Encyclopedia of Indo-European Culture,(Fitzroy Dearborn, 1997), pp. 429–30.
  8. Egidijus ŠatavičiusŠukinės duobelinės keramikos kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 209 psl.
  9. Saag, 2017
  10. Mittnik, 2018
  11. Lamnidis, 2018

ŠaltiniaiKeisti