Šnekta – savitais fonetiniais ar morfologiniais bruožais pasižyminti patarmės smulkesnė atmaina, vartojama tam tikroje teritorijoje.[1] Pavyzdžiui, pagal dvigarsių an, am, en, em siaurinimą ir kirčiogalūnės atitraukimo intensyvumą pietų žemaičių patarmė skirstoma į raseiniškių ir varniškių šnektas.[2] K. Jauniaus 1924 m. išleistame „Lietuvių kalbos žodyne“ pirmą kartą pavartotas terminas šnekta, šiame žodyne pateikta apie 100 miestelių, kaip šnektų centrų, santrumpų.[1]

IšnašosKeisti

  1. 1,0 1,1 Redaktorė T. Paulauskytė (2013-06-03, red. 2019-01-10). „Šnekta“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-03-14. 
  2. Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. pp. 107–112. ISBN 5-420-00778-9.