Šlėktos herbas
Šlėktos herbas arba bajoro herbas – skiriamasis šlėktos arba bajorų giminės ženklas, atsiradęs viduramžiais ir sudarytas pagal heraldikos taisykles. Herbai ilgainiui pasidarė paveldimi ir pabrėžė privilegijuotą jų turėtojų visuomeninę padėtį.[1]
Istorija redaguoti
Pagoniškoje Lietuvoje herbų nebuvo. Kunigaikščiai, bajorai ir gerieji žmonės naudojo asmeninius žymenis, tačiau tai nebuvo herbai, nes neturi skydo [2]. Šie asmens žymenys dažniausiai būdavo linijiniai, ar turėdavo strėlių motyvą. Taip pat nežinoma ar tie asmens ženklai buvo paveldimi. Iš seniausių Lietuvos kunigaikščių asmeninių ženklų žinomi Kęstutaičių stiebų vartai, kurie dabar yra vadinami Gedimino stulpais ir Jogailos dvigubas kryžius, XV a. tapęs valstybės herbo sudėtine dalimi. Herbai Lietuvoje atsirado po 1387 m., priėmus krikštą. Lietuviškų bajorų herbų kaip tokių nėra. Visi lietuvių ir žemaičių herbai turi lenkiškus pavadinimus, nėra žinoma kad jie kada nors būtų turėję vietinius pavadinimų atitikmenis. Taip pat beveik visi lietuvių ir žemaičių bajorų herbai savo kilme yra lenkiški. Spėjama, kad vietinės lietuviškos, neatneštinės kilmės gali būti tik keletas herbų; žinoma per 150 giminių, kurių herbuose matomas vis kitaip pavaizduotas strėlės motyvas [3]. Tai būtų Šimkevičių, Rusilavičiai, Pilsudskių, Nagevičių, Mockevičių, Kontautų ir kt. bajorų giminių herbai. Manoma, kad vėliau vykstant savanoriškai bajorijos polonizacijai šie herbai buvo standartizuoti ir pritaikyti standartiniai lenkiški pavadinimai [4] kita vertus nėra žinoma kad bajorai būtų prieštaravę [5]. Taipgi manoma, kad totorių kilmės bajorai, pvz., Glinskiai, stilizavo savo asmeninius ženklus, tamgas padarydami herbo skydo figūromis.
1413 m. sudaryta Horodlės unija, apibrėžusi abiejų kaimyninių valstybių santykius po Žalgirio mūšio, paskatino ir abiejų tautų bajorus glaudžiau bendradarbiauti. Neseniai pasikrikštijusios valstybės bajorai norėjo[reikalingas šaltinis] turėti puošnius krikščioniškus Lenkijos bajorų herbus. Asmens herbus lietuvių bajorai gavo 1413 m. spalio 2 d. Horodlės unijos metu. Horodlės unijos metu 47 lenkų giminės priėmė į savo tarpą Lietuvos bajorus, davė herbus ir suteikė tokias pat teises, kokias turėjo Lenkijos šlėkta. Kandidatus gauti herbus parinko pats Vytautas. Vilniaus vaivada Manvydas gavo Leliva herbą, Trakų vaivada Jaunis Valimuntaitis gavo Zadora herbą, Trakų kaštelionas Sungaila gavo Lis herbą, Kristinas Astikas gavo Trąby herbą, Jonas Butrimas gavo Topor herbą [3]. Šiuos herbus ėmė naudoti išvardintų asmenų palikuonys, ir iš jų kilusios giminės, pavyzdžiui, Radvilos naudojo tą patį Trąby herbą, kaip kilę iš Astikų.
Po 1434 m., iš dalies sulyginus stačiatikių ir katalikų teises, herbai buvo suteikiami ir stačiatikių diduomenei. Lenkiški herbai patekę į lietuvių bajorams dažnai būdavo adaptuojami: truputį kisdavo herbų figūros, kitaip nuspalvinamas skydo laukas. Taip atsirado daug vietinių atmainų [6]. Tik apie 12[reikalingas šaltinis] Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų ir bajorų turėjo savo, nepriklausomus nuo lenkų herbus. Tarp jų Chodkevičiai, Karpiai (Karp), Kareckiai (Vytis), Ostrogiškiai (Ostrogski), Pilsudskiai. Be lenkiškų herbų Lietuvoje dar šiek tiek buvo paplitusi kitų kraštų heraldika, daugiausiai vengrų ir vokiečių. XVI a. juos papildė iš Kuršo kilusių bajorų giminių Denhofų, Feldenų, Pliaterių herbai.
Herbų pavadinimai redaguoti
Dauguma herbų pavadinimų yra kilę iš asmenvardžių [7][8]. Asmenvardinės kilmės (sudaryti pagal vardą, pavardę arba pravardę) herbų pavadinimai sudaro 48,4 % visų herbų pavadinimų, tokie būtų: Bończa, Mohyla, Nowicki, Olszewski, Pociey ir t. t. Daugelis šlėktų, kilusių iš kunigaikščių, turėjo unikalius herbus naudotus tik tos giminės, pavyzdžiui, Masalskių giminė naudojo Masalski herbą, Komarai – Komar, Zarembos – Zaręba, Pociejai – Pociey ir t. t.
Kiti herbų pavadinimai kilę iš vietovardžių, pavyzdžiui, herbo pavadinimas Rawa kilo nuo to paties pavadinimo upės Mazovijoje, herbas Nalęcz – ežero Lenkijoje. Vietovardinės kilmės herbų pavadinimai sudaro 7,7 % herbų pavadinimų [8].
3,7% herbų pavadinimai yra kilę iš kovos šūkių [8]. Pavyzdžiui, Nabram – išvertus „Į vartus“ t. y. pagal prasmę „pulkime vartus“. Doliwa sutrumpėjo iš Do Liwa, išvertus „į Liwą“.
22,4% herbų pavadinti pagal herbo figūrą. Atsiradus šalmų papuošalams XVII amžiuje, pastariesiens dažnai buvo pritaikomas herbo pavadinimą atitinkantis gyvūnas ar daiktas [8]. Pavyzdžiui, Ślepowron – skyde ir virš šalmo vaizduojamas aklas varnas, Tępa Podkowa – sudilusi pasaga.
Likę 17,8% herbų pavadinimai yra nežinomos kilmės [8].
Heraldinės giminės redaguoti
To paties herbo turėtojai sudarydavo heraldinę giminę – ród. , pavyzdžiui, yra tos pačios heraldinės giminės atstovai, nors jų nesieja jokia giminystė. Šią lenkų tradiciją perėmė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlėkta.
Bajorai prie pavardės nurodydavo iš kurios heraldinės giminės jie kilę, pavyzdžiui, Piotr Lubomirski, herbu Śreniawa [9]. Manoma, kad heraldinės giminės atsirado stichiškai, herbo turėtojams siekiant įrodyti ar apginti savo kilmę nuo šmeižto <p. 244> Taip pat manoma, kad kai kurios heraldinės giminės atsirado kariams buriantis į būrius, pavyzdžiui, herbų pavadinimai Dołęga ir Doliwa yra kilę iš kovos šūksnių[10], išvertus reiškia „Į Lęgą!“ ir „Į Liwą!“.
Tos pačios heraldinės giminės atstovai turėjo tą patį herbą, ta patį motto, ir nesikeičianti herbą, tuo lenkų heraldika skyrėsi nuo kitų Europos kraštų heraldikos, kur kiekvienas asmuo turėdavo skirtingą herbą sudaromą pagal tėvų herbus, ar tik vienai giminei priklausantį herbą. Heraldinių giminių buvimas buvo išskirtinis lenkų heraldikos bruožas, neturintis analogų kitur Europoje.
Taip pat skaitykite redaguoti
Bibliografija redaguoti
- Alfred Znamierowski. Insygnia, symbole i herby polskie, Warszawa 2003;
- Sławomir Górzyński, Jerzy Kochanowski. Herby szlachty polskiej, Warszawa 1990.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Herbas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 317 psl.
- ↑ Edmundas Rimša. (1999) Kilmingųjų herbai Lietuvoje // Lietuvos bajorų palikuoniai. P.35-36
- ↑ 3,0 3,1 Edmundas Rimša. (1999) Kilmingųjų herbai Lietuvoje // Lietuvos bajorų palikuoniai. P.37
- ↑ Edvardas Gudavičius. (1999) Lietuvos istorija: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. T. 1. P. 462
- ↑ Edmundas Rimša. (1999) Kilmingųjų herbai Lietuvoje // Lietuvos bajorų palikuoniai. P.41
- ↑ Edmundas Rimša. (1999) Kilmingųjų herbai Lietuvoje // Lietuvos bajorų palikuoniai. P.40
- ↑ Norman Davies. Dievo žaislas Lenkijos istorija. T.1 ISBN 9986-39-050-8. p. 242.
- ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 Edmundas Rimša. Kilmingųjų herbai Lietuvoje // Lietuvos bajorų palikuoniai. Danielius, Vilnius. ISBN 9986-442-78-8
- ↑ Norman Davies. Dievo žaislas Lenkijos istorija. T.1 ISBN 9986-39-050-8. p.242
- ↑ Norman Davies. Dievo žaislas Lenkijos istorija. T.1 ISBN 9986-39-050-8. p.243
Nuorodos redaguoti
- Lenkų bajorų herbai Archyvuota kopija 2006-11-08 iš Wayback Machine projekto. (len.);
- Lenkijos ir ATR herbynas (len.);
- Herbų aprašymai Archyvuota kopija 2006-02-14 iš Wayback Machine projekto. (len.);
- Lenkijos heraldika Archyvuota kopija 2004-10-10 iš Wayback Machine projekto. (angl.);
- Bajorijos genealogija Archyvuota kopija 2007-03-11 iš Wayback Machine projekto. (len.),(angl.);
- ATR herbynas Archyvuota kopija 2009-01-26 iš Wayback Machine projekto. (len.),(angl.).
