Škėvonių atodanga
| Škėvonių atodanga | |
|---|---|
| IUCN III kategorija (Gamtos paminklas) | |
 Atodangos vaizdas nuo priešingo kranto
| |
| Vieta: | Škėvonys, Birštono savivaldybė,  Lietuva
|
  Škėvonių atodanga | |
| Koordinatės: | 54°36′17.07″ š. pl. 24°00′10.01″ r. ilg. / 54.6047417°š. pl. 24.0027806°r. ilg. |
| Įkurtas: | 1984 m. |
 Vikiteka: |
Škėvonių atodanga |
Škėvonių atodanga – geologinis gamtos paveldo objektas, 1984 m. paskelbtas geologiniu gamtos paminklu. Atodanga yra dešiniajame Nemuno krante Birštono savivaldybėje, pusiaukelėje tarp Prienų ir Birštono, priklauso Nemuno kilpų RP. Pasiekiama iš kelio A16 Vilnius–Prienai–Marijampolė pagal nuorodą. Geriausiai atodanga matoma plaukiant Nemunu arba iš kitos upės pusės, Giraitiškių poilsiavietės.
Unikalus Škėvonių gūbrys ir jo aplinka, Škėvonių atodanga bei raiškus erozinis Birštono atragis yra saugomi Škėvonių geomorfologiniame draustinyje.
Istorija redaguoti
Škėvonių gūbrys suklostytas iš geros kokybės žvyro, todėl senokai pradėtas kasti. Jo naikinimas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tada žvyrą veždavo arkliais. Pokario metais buvo atidarytas žvyro karjeras, nemaža gūbrio dalis buvo negrąžinamai sunaikinta. Karjeras grėsmingai plėtėsi Birštono link. Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdžio vertybių propaguotojų pastangų dėka ši žalinga veikla buvo sustabdyta.
Geologija redaguoti
Škėvonių atodanga yra viena žinomiausių kvartero amžiaus uolienų atodangų Nemuno slėnio šlaituose. Ji įtraukta ir į vertingiausių Šiaurės Vakarų Europoje geologinių objektų sąrašą. Daugiau nei pusę kilometro besitęsianti, iki 33 m aukščio atodanga – unikalaus Škėvonių gūbrio pjūvis, su ryškiais dviejų paskutiniųjų ledynmečių ir tarpledynmečio nuogulų sluoksniais. Siauriausioje vietoje gūbrio plotis mažiau nei 100 m, o plačiausioje – kiek daugiau kaip 400 m. Atodangos vidurinėje dalyje yra gilus ir platus erozinis įrėžis (čia šlaitas nuožulnesnis). Apatinė atodangos dalis kai kur pašlapusi dėl požeminio vandens ištakų.
Išlikusi retai kur kitur aptinkama dūlėjimo pluta siekia 1-2,5 m storio (maždaug 5 m virš vandens aukštyje matoma rausvai ruda ir gelsva juosta). Tarpledynmečio sluoksnis padeda mokslininkams atkurti prieš 117–130 tūkst. metų vyravusio šiltojo laikotarpio gamtines sąlygas. Tokios dūlėjimo plutos konstatavimas stratigrafams palengvina nustatyti vidurinio ir viršutinio pleistoceno uolienų ribą, padeda pažinti landšafto paleogeografines sąlygas tarpledynmetyje.
