Šimonosekio sutartis
Šimonosekio sutartis (jap. 下関条約 = Shimonoseki Jōyaku), Kinijoje dar žinoma kaip Bakano sutartis (kin. 馬關條約, pinyin: Mǎguān Tiáoyuē) – taikos sutartis tarp Japonijos imperijos ir Čingų Kinijos, sudaryta 1895 m. balandžio 17 d. Šimonosekyje. Šia sutartimi užbaigtas Pirmasis Kinijos–Japonijos karas dėl įtakos Korėjoje.[1]
Šia sutartimi Kinija oficialiai pripažino visišką Korėjos nepriklausomybę ir autonomiją, neterminuotam laikotarpiui Japonijai perleido Penghu (Peskadorų) ir Formosos (Taivano) salas, rytinę Liaodongo pusiasalio (Dalianas) įlankos dalį (spaudžiama Vakarų valstybių Japonija už papildomą kontribuciją jo atsisakė), taip pat įsipareigojo sumokėti 200 mln. lianų kontribuciją, atidaryti prekybai su Japonija Šaši, Čungcingo, Sudžou, Hangdžou uostus,[2] leido jai steigti šalyje pramonės įmones, įsipareigojo sudaryti specialią prekybos sutartį, suteikiančią Japonijai ekonominių nuolaidų ir privilegijų (eksteritorialumo, didžiausio palankumo, prekybos ir verslo laisvės), kuriomis naudojosi Vakarų valstybės.[1]
Po sutarties Korėjos pusiasalyje išaugo Japonijos įtaka. Formaliai sutartis nustojo galioti 1905 m. Korėjai su Japonija pasirašius sutartį dėl protektorato.[1]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 Šimonoseki sutartis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ Treaty of Shimonoseki. Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2024-04-23.