Šilalės Aukuro akmuo
| Šilalės Aukuro akmuo | |||
|---|---|---|---|
  Šilalės Aukuro akmuo |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Skuodo rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Mosėdžio seniūnija | ||
| Aukštis | 0,9 m | ||
| Plotas | 0,00012 ha | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis – XVII a. | ||
| Žvalgytas | 1960, 1966, 1990, 2001, 2003, 2006 m. | ||
| Tirtas | 1970 m. | ||
| Registro Nr. | 3249, M251 | ||
Šilalės akmuo su plokščiadugniu dubeniu, vad. Aukuru (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 3249, senas registro kodas - M251, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR969) – mitologinis akmuo pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Šilalėje (Mosėdžio seniūnija), 0,3 km į pietryčius nuo Šakalės upelio, 0,11 km į vakarus nuo kelio Skuodas–Plungė.
Apibūdinimas redaguoti
Dubenėtas akmuo pilkšvai rusvas, stambiai grūdėtas, 1,28 m skersmens, 86–90 cm aukščio. Apatinė dalis stambiai apskaldyta, nelygi, netašyta. Viršuje, 40–50 cm aukštyje šonai šiurkščiai aptašyti suteikiant akmeniui apskritą formą. Viršutinė plokštuma apskrita, nežymiai žemėjanti link pakraščių, 110 cm skersmens. Ties jos viduriu yra 10–11 cm gylio dubuo plokščiu dugnu ir nuožulniomis sienelėmis, kurio skersmuo viršuje – 32 cm, ties dugnu – 28 cm.
Teritorijos plotas – 0,00012 ha.
Į pietvakarius stūkso penktasis pagal dydį Lietuvoje akmuo – Šilalės Didysis kūlis.
Istorija redaguoti
Akmuo stūkso kalvelėje, kurioje XX a. pr. dar augo senas ąžuolynas. Kalvelę supo pelkė, per kurią link kaimo vedė kūlgrinda. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šioje vietovėje jaunimas rengdavo gegužines.
1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu,[1] 2003 m. įrašytas į kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą,[2] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[3]
Tyrimai redaguoti
Akmenį 1960 m. aptiko Ignas Jablonskis.[4] 1966 m. žvalgė Vytautas Daugudis, 1990 m. – Vykintas Vaitkevičius, 2001, 2006 m. – Julius Kanarskas, 2003 m. – Linas Tamulynas (Kultūros paveldo centras). 1970 m. tyrinėjo Vytautas Urbanavičius (Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas).
Nustatyta, kad akmuo stovėjo pagonių šventykloje, ant akmenų pastovo, šalia židinio, šiaurinėje jo pusėje, pasviręs į jį žemesniąja pusę. Židinys buvo įrengtas 1,5 m skersmens ir 0,7 m gylio duobėje, kurios dugno pakraštys buvęs apjuostas 10–15 cm dydžio akmenų vainikėlio, o nuolaidūs šlaitai grįsti didesniais akmenimis. Iš židinyje rastų anglių nustatyta, kad ugnis kūrenta ne vieną kartą. Ilgesnį laiką degintas beržas, ąžuolas. Be to, rasta pušies žievių, kadagių anglių, susilydžiusio gintaro bei sakų. Vėliau šventvietė dėl tam tikrų priežasčių buvo apleista. Vėl ją atgaivinus, židinys nebuvo nuolat kurstomas, ugnis kūrenta tik tam tikromis progomis. Tuo metu į židinį pateko ir molinių puodo šukių, datuojamų XV–XVII a. Šventyklą naikinant, akmuo buvęs įverstas į šalia iškastą duobę.[5]
Datuojamas I tūkstantmečiu – XVII a.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973. - P. 171
- ↑ Valstybės žinios - 2004, sausio 21. - Nr. 11. - P. 98
- ↑ Kultūros vertybių registras: Akmuo su dubeniu, Skuodo r. sav., Šilalės k. (Mosėdžio sen.)
- ↑ Ignas Jablonskis. Dubenėtieji akmenys Kretingos ir Skuodo r. - Kraštotyra, 1969. - P. 112
- ↑ Vytautas Urbanavičius. Mitologinių akmenų aplinkos tyrinėjimai 1970-1971 m. - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970–1971 metais. Vilnius, 1972. - P. 79–80
- Adolfas Tautavičius. Ženklai akmenyse. - Mokslas ir gyvenimas, 1966. - Nr. 12. - P. 23
- Rimutė Rimantienė, Vytautas Urbanavičius. Pagoniška šventykla Žemaitijoje. - Mokslas ir gyvenimas, 1971. - Nr. 2. - P. 11–13
- Vytautas Urbanavičius. Dubenuotų akmenų paslaptis. - Mokslas ir gyvenimas, 1972, Nr. 2
- Rimantas Matulis. Istoriniai akmenys. Vilnius, 1990. - P. 78, Nr. 245
- Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. Vilnius, 1998. - P. 145–147
Nuorodos redaguoti
„Šilalės pirmasis akmuo su dubeniu, vad. Aukuru“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-02-05.