Šilėnų piliakalnis
| Šilėnų piliakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Šilėnų piliakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Šiaulių rajonas | ||
| Seniūnija | Kuršėnų kaimiškoji seniūnija | ||
| Aukštis | 11-12 m | ||
| Plotas | 28x22 m | ||
| Naudotas | 1 tūkstantmetis - XIV a. | ||
| Žvalgytas | 1905, 1967 | ||
| Registro Nr. | A674K / 23892, 23893, 3285 / AR1005 | ||
Šilėnų piliakalnis su gyvenviete, Aukštieji Šilėnai (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A674K, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1005) – piliakalnis Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Šilėnų kaimo, Kuršėnų kaimiškoji seniūnija. Pasiekiamas keliu Kuršėnai – Švendriai Šilėnuose pasukus į kairę pietvakarių kryptimi ir pavažiavus 1 km – yra už kaimo, į kairę, pietryčiuose nuo kelio.
Piliakalnis redaguoti
Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje Ventos kairiajame krante, iš pietryčių saugomas Ventos slėnio. Aikštelė ovali, pailga vakarų – rytų kryptimi, 28x22 m dydžio, 1 m aukštesniu vakariniu kraštu. Iš pietų, vakarų ir šiaurės ją juosia 70 m ilgio, 2 m aukščio, 10 m pločio pylimas, kurio išorinis 6 m aukščio šlaitas pereina į piliakalnio šlaitą. Šlaitai statūs, 11–12 m aukščio.[1]
Piliakalnis apardytas arimų, aikštelėje stovi geodezinis reperis. Aikštelė dirvonuoja, šlaituose auga paskiri lapuočiai.
Į pietryčius nuo piliakalnio, 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta žiestos keramikos. 700 m į pietvakarius nuo piliakalnio yra V a. – VII a. kapinynas. Vakariniame šlaite, kasant žvyrą apie 196?m. rasti senkapiai su akmenų vainikais ir gausiomis žalvarinėmis įkapėmis - pasaginės segės, įvijinės apyrankės ir žiedai, antkaklės kūginiais galais.
Istorija redaguoti
Piliakalnio pietvakariniame šlaite buvo dvaras, iki XX a. pirmos pusės jis buvo dažniau vadinamas Selenių vardu, minimas 1599 m. Sielianių dvaras (imienie Sielianskie) Beržėnų valsčius prie Ventos ir Kumulšos upių.
Tyrimai redaguoti
Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1905 m. atliko Liudvikas Kšivickis, 1967 m. žvalgė Lietuvos istorijos institutas. L. Kšivickis iškasė tris duobes ir aikštelėje rado 0,7 m, o arčiau pylimo – 1,4 m žemės sluoksnį su degėsiais bei apdegusio molio gabaliukais.[2]
Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIV a.
Galerija redaguoti
|
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
|
Papilės piliakalnis 15 km Rekčių piliakalnis 8 km |
Rekčių piliakalnis 5,5 km Romučių piliakalnis 3 km |
Žagarės piliakalnis 42 km Pilkalnio piliakalnis 9 km |
| |||||||
| Buožėnų piliakalnis 47 km Buišų piliakalnis 22 km |
|
Jurgaičių piliakalnis 32 km Luponių piliakalnis 18 km | |||||||||
| Biržuvėnų piliakalnis 32 km Šatrija 28 km |
Kalniškių piliakalnis (Šaukėnai) 19 km Puikiškės piliakalnis 30 km |
Sauginių piliakalnis 19 km Kurtuvėnų piliakalnis 25 km | |||||||||
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 64 (Nr. 728)
- ↑ Liudvikas Kšivickis. Žemaičių senovė. Kaunas, Marijampolė, 1928. p. 30, 41, 44, 59, 87
- Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. Enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1991 m., p 66.
- Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.174
- Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, V.,1993, p.61
- Bronius Dakanis. Šiaulių miesto ir rajono archeologijos paminklų žvalgymas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius, 1992. T. I, p. 99–102.
- Krzywicki L. Żmudz starożytna. Dawni Żmudzini i ich warownie. Warszawa, 1906. p. 30, 40, 42, 43, 58, 86
- Кживицкий Л. 1909. Жмудские пилькалнисы // Известия Императорской археологической коммиссии. Санкт-Петербург. Выпуск 29, с. 101, 107, 109, 119, 126-127