Šiongnu imperija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Šiongnu imperija ar Šiongnu kaganatas – klajoklių šiongnu sukurta gentinė konfederacija, susiformavusi III a. pr. m. e. ir iki I a. kontroliavusi Mongolijos plynaukštę, Džungariją ir dalį Žetisu istorinių regionų dab. Mongolijoje, šiaurės Kinijoje, Kazachstane.
| Šiongnu imperija | ||||
| buvusi gentinė konfederacija | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Longčengas | |||
| Valdymo forma | Monarchija | |||
| Era | Senovė | |||
| - Įkūrimas | III a. pr. m. e. m. | |||
| - Subyrėjimas | 89 m. | |||
Tradicinėje Turkų istoriografijoje ši valstybė, vadinama Didžiąja hunų imperija (turk. Büyük Hun İmparatorluğu), yra laikoma viena (pirmąja) iš 16 istorinių tiurkų imperijų.
Istorija redaguoti
Pačioje III a. pr. m. e. pabaigoje, nusilpus kaimynams, šiongnu, tuo metu apgyvendinę didžiąją dalį Mongolijos plynaukštės, vadovaujami pirmojo istorinio valdovo Toumeno (arba Teomen) buvo suvienyti į bendrą imperiją, ir migravo į pietus. Buvo įtvirtinta valdovų, tituluojamų šanju, dinastija, reformuota armija.
Toumeno sūnus Maodunis (Modu, Mete) (209–174 m. pr. m. e.) sukūrė tikrą stepių imperiją, kuri ėmė kontroliuoti didžiules teritorijas ir daugybę genčių. Jis užkariavo dinglingus šiaurėje, sutriuškino donghu rytuose, galiausiai juedži vakaruose, užvaldydamas Rytų Turkestaną. Tai buvo didžiausias imperijos išsiplėtimas.
Kinijoje įsitvirtinus Han dinastijai, pradėta ruoštis karui su šiongnu. 133 m. pr. m. e. prasidėjo ilgai trunkantys šiongnu-Kinijos karai, kurių metu Kinijai pavyko nustumti šiongnu į šiaurę, užvaldyti strategiškai svarbų Gansu koridorių. Tačiau šie karai išsekino ir Kiniją, kurios kariams buvo labai sunku kovoti neįprastose klimato sąlygose bei toli nuo maisto bei vandens tiekimo.
Tuo metu Šiongnu imperija turėjo problemų ir viduje. Žlugo vienybė, atskiri vadai nebepakluso šanju valdžiai, prasidėjo įpėdinystės nesutarimai, kas silpnino šiongnu. 53 m. pr. m. e. šanju Huhanye pasirašė su Kinija sutartį, pagal kurią Šiongnu imperija tapo Kinijos vasale. Ji įsipareigojo mokėti metinę duoklę ir laikyti valdovo įkaitus Kinijos sostinėje.
Šanju Huduershi (18-48) laikais Kinijoje kilus neramumams, šiongnu vėl iškovojo nepriklausomybę, tačiau netrukus pietiniai šiongnu buvo tiesiogiai prijungti prie Kinijos. Šiauriniai šiongnu kurį laiką (iki 89 m.) išlaikė nepriklausomybę, bet I a. pabaigoje pralaimėję šianbams ir Kinijai, pradėjo migracijas į vakarus. Spėjama, kad jie pradėjo Didįjį tautų kraustymąsi ir vakaruose tapo žinomi kaip hunai.
Valstybės valdymas redaguoti
Šiongnu imperija buvo valdoma valdovo, tituluojamo šanju (kin. 單于, pinyin: chányú), dar, kinišku pavyzdžiu, tituluojamo dangaus sūnumi. Jis atstovavo Luanti (kin. 攣鞮, pinyin: Luándī) klanui, vienam iš penkių didžiųjų šiongnu klanų. Kiti įtakingi klanai buvo Hujan (kin. 呼衍, pinyin: Huyan), Suibu (kin. 須卜, pinyin: Xubu), Čiulin (kin. 丘林, pinyin: Qiulin) ir Lan (蘭).
Šanju reziduodavo Orchono aukštupyje, Longčenge (蘢城) (šiame regione vėliau mongolai pastatė Karakorumą), kuriame kasmet rinkdavosi ir visi vadai. Valdymo hierarchijoje žemiau valdovo buvo du karaliai, tituluojami tuči, atstovaujantys kairę ir dešinę pusę. Dešinysis karalius rezidavo Cherleno upės aukštupyje, o kairysis – greičiausiai Changajaus kalnuose.
Kiekvienas iš dviejų karalių turėjo savo valdininkus. Pagal hierarchiją: kuli, generolus, tunghu, kutu. Žemiau stovėjo tūkstantininkai, šimtininkai, dešimtininkai, kurie valdė atitinkamus armijos padalinius. Visa visuomenė buvo organizuota pagal juos. Ši sistema vėliau buvo perimta kitų Mongolijos plynaukštės tautų.
Valdovų sąrašas redaguoti
- Toumanas (kin. 頭曼單于, pinyin: tóumàn) 240–209 BC;
- Maodunis (kin. 冒頓單于, pinyin: mòudùn) 209–174 BC
- Laošangas (kin. 老上單于, pinyin: lǎoshàng) 174–161 BC
- Gunčenas (kin. 軍臣單于, pinyin: jūnchén) 161–126 BC
- Ičise (kin. 伊稚斜單于, pinyin: yīzhìxié) 126–114 BC
- Uwei (kin. 攣鞮 烏維) 114–105 BC
- Ushylu (kin. 兒單于) 105–102/101 BC
- Guilihu (kin. 攣鞮 呴犛湖) 102/101–101/100 BC
- Chedi (kin. 且鞮侯) 101/100–96 BC
- Hulugu (kin. 狐鹿姑單于, pinyin: húlùgū) 96–85 BC
- Huandi (kin. 壺衍鞮單于, pinyin: húyǎndī) 85–68 BC
- Hyuilui-Juankui (kin. 虛閭權渠單于, pinyin: xūlǘquánqú) 68–60 BC
- Uyan-Guidi (kin. 握衍朐鞮單于, pinyin: wòyǎnqúdī) 60–58 BC
- Huhanye (kin. 呼韓邪單于, pinyin: hūhánxié) 58 – 31 BC
- Fujulei (kin. 復株纍若鞮單于, pinyin: fùzhūléiruòdī) 31–20 BC
- Seuxie (kin. 搜諧若鞮單于, pinyin: Juimixui) 20–12 BC;
- Guia (kin. 車牙若鞮單于, pinyin: Juimigui) 12–8 BC;
- Uchjulu (kin. 烏珠留若鞮單于, pinyin: Nengzhiyasi) 8 BC – 13 AD;
- Ulei Hyan (kin. 烏累若鞮單于) 13–18 AD;
- Yui (kin. 呼都而尸道皋若鞮單于) 18–46 AD
- Wudadi-hou (kin. 烏達鞮侯) 46 AD
- Šiaurės šiongnu: